Sigus ir Jojo

Viskas tiesiog išgaravo, išblanko prieš Jojo kvapą ir energiją. Rytoj Sigus Jojo nematys. Perbridęs supuvusių lapų ir žemių žlugtą jis sekė toliau, negalėjo Jojo paleisti, jis nesigręžiojo atgalios, tik godžiai rydamas kvapą glaudėsi prie žemės, kad taptų kuo mažiau pastebimas. Savo ilgus šviesius plaukus laikė suspaudęs saujoje, kad nekibtų prie brūzgynų, kita ranka skynėsi kelią, nešvarūs drabužiai degino brūzgynų subadytą kūną, kuriuo dar vakar jis taip didžiuodavosi. Skaisti oda buvo paraudusi nuo įvairiausių sužeidimų, sugėlimų. Sigus niekaip nesuprato kodėl buvo taip ignoruojamas, nuginkluotas, įskaudintas sekė paskui Jojo. Kakle tvinksėjo susipynę gyslos, o drėgnu skuduru aprištos žiaunos tarsi susiklijavo. Jojo jau nebėgo, sustojo, lyg pajutęs, kad persekiotojas silpsta. Baimės, gailesčio purtomas jis grįžo pas nusibaiginėjantį Sigų. Švelniai pačiupęs vandenį už kaklo, papurtė norėdamas atgaivinti, keistas gargaliavimas pasutinį kartą išsirito pro pražiotas lūpas i raštriom briaunom perrėžė Jojo smilkinį, nepajutęs jokio skausmo Jojo apsidairė, nesuprasdamas ką dabar mąsto, užsimetė Sigų ant pečių, ir vėl bėgo, gal kelias valandas, kiaurai žvilgsniu varstydamas milžiniškus atstumus, tik kojos tarsi stingo, o akys apsiblausė. Pagaliau Jojo pamatęs šaltinį akimirksniu nusigavo prie jo ir pabučiavęs įmetė į šaltą skaidrų vandenį Sigų. Kūnas užkliuvo už vandens nugludintų akmenų, apatiškai iškišusių savo šaltas plikes.

Nuo tos akimirkos, kai tik atstūmė Sigų Jojo pajuto, kad pradėjo neišvengiamai prie jo artėti, o tai buvo pavojinga, neleistina gentyje, ir dėl to kad Sigus buvo iš Vandenių, ir dėl lyties, ir dėl padėties. Kurį laiką Jojo buvo sekamas, tai jis suprato, kai lipdavo į savo lizdą dažnai girdėdavo nerimaujantį ežero vandenį, tada atsisėdęs ant šakos sūpuodavo raumeningas savo kojas, blauzdomis traiškydamas, šakos apačia šliaužiančius kirminus. Jojo gentainiai, savo išvaizda nesiskyrė, nuo žmonių ir vandenių, tik turėjo neprastų sugebėjimų: puikią regą, greitas kojas, ir labai mėgo puikuotis savo galia. Kai pirmą kartą pamatė Sigų, vandenių valdovo sūnų, žaidžiantį su jaunesniosiomis seserimis Jojo derėjosi su senu vandeniu, kuris niekaip nenorėjo nuleisti kainos, už gana prastos išvaizdos žuvėkus, Sigus pavargęs prisėdo šalia senojo ir rankos mostu paliepė atiduoti žuvis, Jojo nesijautė dėkingas, išdidžiai nupėdino šalin. 

Sigus kankinosi jei šalia nematydavo Jojo, atkakliai besistengdamas nuolat būti šalia, jis vis labiau nuvildavo savo draugą. Nors ir siaubingai bijodamas to jausmo Jojo prisirišo prie  vandenio. Kentėjo, nesugebėdamas atsipalaiduoti ir visko pamiršti taip, kaip tai darydavo nerūpestingas Sigus. Susitikę jie beveik nesikalbėdavo, pakakdavo jausti vienas kito kvapą, energiją, artumą. Jojo žinojo, kad bėgs ir taip pražudys Sigų, o save pasmerks amžino negyvėlio lemčiai, todėl vengdavo gelminų vandenio akių.

        Jojo žinojo, kad Sigus jį seks, todėl ir bėgo, ne taip greitai kaip galėjo, kitaip Sigus pamestų jo pėdsakus, bet be perstojo, vienu žingsniu peršokdamas klampias brąstas, kartais atsisukęs jis matydavo, kaip vandenis klimpsta žemių ir supuvusių lapų makalynėje, kaip baltos rankos skubiai atkasa užklimpusias pėdas. Jojo gailėjosi pradėjęs bėgti, suprato, kad Sigų jis nugalabins žiauriausiu būdu, tik kitam neturėjo drąsos, ir tai dar labiau skaudino Jojo iš narsa ir kilnumu garsėjusios genties.

Jojo buvo pasimetęs, atsiklaupęs vėpsojo tarsi į šaltinio putų kalnus, dailiai smėliu nupoliruotus akmenis, pakrantėje dygstančius violetinius grybukus. Klausėsi kažkokio čaižaus cypimo, čirškimo, medžių kamienų traškėjimo, viršūnių gaudimo. Norėjo pasikasyti kairę ausį, kaži koks voras atkakliai rėpliojo vidun, savo kojytėm klampodamas porėta oda, bet rankos nejudėjo, o voras suradęs saugią, šiltą vietelę nustojo rėplioti. Taip klūpodamas ir nejudėdamas kelias valandas, šiek tie aprimo, nors iš tikrųjų prieš tai jį kamavęs pasimetimas tvirtais raizgais veržė, spaudė visą kūną, neleisdamas pajudėti, net mirktelėti. Jojo nuo pat pirmos savo apsisprendimo akimirkos žinojo kuo viskas baigsis, tiek Sigaus, tiek jo pačio atžvilgiu. Vakare Jojo užsnūdo, vis dar kažkur žiūrintis, kažką girdintis.

Rytojaus dieną pabudęs Jojo viską prisiminė. Pilve pradėjo suktis šleikštulio apmaudo gumulas, jis vis plėtėsi, kol peraugęs į tą stadiją, kai norisi vemti, sustojo. Kūnu pradėjo ropoti skruzdėlės, Jojo jautė kutenančius kojyčių prisilietimus, bet nė nebandė jų nuvyti.

Trečią dieną Jojo išdrįso pažvelgti į Sigaus liekanas, dabar klūpojo šalia jauno, savo meilužio kūno, ir žiūrėjo į šviesius vandenyje besiraitančius jo plaukus, kelios žuvys beviltiškai maskatavosi ir trūkčiojo apžioją Sigaus kojų nykščius, o bamboje raitėsi kelios dėlės, bandydamos įlįsti vidun. Jojo pasimetimą, pakeitė apmaudas, kurį jis pats sau pasiskyrė. Galėjai pamanyti, kad Jojo apėmė nemalonus, alinantis nuobodulys, kartais tarsi peraugantis į apatiją, toks nuobodulys, kuris slopina bet kokius, net neigiamus jausmus.

Ketvirtą dieną Jojo užuodė Sigų. Tik tas kvapas, nė kiek nepriminė ankstesniojo, kuris taip traukdavo. Dabartinis tvaikas kėlė nepaliaujamą drebulį. Jojo taip drebėdamas nugriuvo šalia Sigaus kelių, tik atsimušęs į šaltinio akmenis jis neišgirdo dunkstelėjimo, įprasto susidūrus minkštam ir kietam kūnui. Pasigirdo tik skaidrus taukštelėjimas, nepajautė Jojo ir jokio skausmo, tik suprato skilęs pusiau per juosmenį.

Penktos dienos rytą, po ilgų svarstymų Jojo suprato, virtęs kažkokia dar visai nesukietėjusia, tarpia uoliena, neatsparia smūgiams. Kiek galėdamas įtempęs silpstannčių akių raumenis Jojo apžiūrėjo savo sulinkusias, atlūžusias kojas. Jos buvo granito spalvos ir grublėtos. Vakarop prarado uoslę.

Šeštą dieną galiausiai jau ir akių obuoliai apsitraukė akmenine plutele ir Jojo visiškai apako. Liko tik vienas jutimas – klausa.

Septintą dieną Jojo galutinai nurimo, nors dar galvojo, tik apie Sigų, tačiau jau ramiai, be graužaties.

Ilgainiui Sigaus kūnas ištirpo ir pasklido vandeny. Jojo kūno kontūrus nugludino tekantis vanduo.