Išsilankstysiu iš popieriaus
Ir praskrisiu virš jūsų paukščiu neatpažintu,
Nematomais bučiniais
Tūpsiu ant riešų, akių ir plaukų šnabždėjimo.
Jūs išeisit iš proto. Visi.
Nežinodami to, aš – žinodama,
Bet neatsiskirsiu ir neišsižadėsiu –
Eisiu su išprotėjusia minia iki galo,
Iki besiliejančios upės Jordano,
Kur mus apkrikštys pats Jėzus Kristus,
Jonui Krikštytojui besišypsant.
Aš krisiu ant jūsų
Žiedlapiais baltai iškarpytais
Tol, kol mylėsit ir mylėsitės
Šiltoje vasaros žolėje
Besiliesdami kūnais šventais
Ir jūsų delnuose nebus nė lašo kraujo.
Visame pasauly juoda akis
Nebesuras nė lašo kraujo.
Mylėsit ir mylėsitės
Susigrąžinę rojų ir kūnus,
Nes tūkstančius kartų
Esame nekaltųjų krauju atpirkti. –
Mylėk ir mylėkis be baimės,
Žiūrėsiu į tave žolėje
Popierinėm akim ir man neskaudės,
Nes meilei neskauda.
Pavadinimas ir pirmos 2 eilutės man stipresni už visa kita. :)
Mintis graži, bet kraujų, žolių ir raginimo mylėtis - per tiršta. O "plaukų šnabždėjimas" - voobšče iš delnų arbatos repertuaro. ;))