Kreipinys į velionį

Dar pažvelk į tolimą praeivį...
Rankos svyra, akys nori užsimerkt,
O tu stebi, kaip ant tavęs užbarsto žvyrą.
Karsto dugnas baigia užsivert...

Nekvėpuok, vis tiek tavęs negirdi –
Laiko dulkės bus paguoda, tik neverk!
Supilkėsi pats, pakilsi viesulu į dainą
Tave giedos, tu būk stiprus ir užsimerk!

Jauti, kaip jie sugraužė tavo šonus,
O kojų kaulų per mažai vėl atsikelt?
Tu nekvėpuok! Ir mūsų nekankinki!
Juk niekad nesakei, jog miręs norėsi gyvent...