Kada gi tai buvo? Atsimenu,
Kad mėnesiu šunys sirgdavo,
Kad obelis lapais išbėrė
Ir ėdė žvėris žvėrį,
O mintys - ratu, kirminu,
Šiurenančiu, vos girdimu,
O strazdo baugšti vėlė
Pavasarį saujom svėrė.
Kada gi tai buvo?
Lyg atmenu, lipom virvėm,
Iš debesio strazdą girdėm,
Tik lyg apyniais apsivėlė
Tas laikas, kai obelis bėrė,
Kai šunys mėnuliais mirė,
Kada gi tai buvo?
Tas gamtos motyvas, ech... Bet čia jau kiek subjektyvu, tie gamtos motyvai per daug nusibodę yra, kad eilėraštis paliktų kažkokį įspūdį, kas manau yra vienas iš eilėraščio tikslų.
Vis dėlto, neblogai.
Aš tyliai tyliai sakau, kad ir man patiko. Labai. Taip paprasčiausiai. Jei galima, keliu į/ iš. Ačiū. Už tai, kad jį jaučiu. Galbūt ne taip, kaip jūs, bet jaučiu. "Gyventi iki ašarų akyse <...>" (A. Camus).
"Tik lyg apyniais apsivėlė
Tas laikas, kai obelis bėrė"
Kartoju kitų mintis, bet tai - puiku. Išoriškai taikios ir švelnios, bet draskančoios atmintys.
O strazdo baugši vėlė
Pavasarį saujom svėrė.
-----------------------------
Tik lyg apyniais apsivėlė
Tas laikas, kai obelis bėrė
------------------------------
Kada gi tai buvo?
Jei kas sakys, kad negražu - netikėk. Skamba labai, mintis skaitant sklinda plačiai labai, daug šviesaus eiliuke.