Išduoto godos

Berods paženklinta ir pririšta ji buvo,
išsunkusi mane lyg seno beržo sulą,
nematė nei savų, nei jaunesniųjų
tik aš, ir kitas aš vaizdavomės brastas sukūlę.

Atgimę vandenim, paskrudinti dviveidžiai,
nupuolėme nuo srutų bėgių,
ne purvinas buvau, mano takai nelaidūs,
neleis tau nekaltos vaga tekėti.

Ko stypso nuometas baltųjų saulių,
seniai užmūrytas sakuos turėjo žūti,
lipnus tas kelias suterštas apgaulėm,
lipnus ir tavo melas, sarkazmo atributas.

Neliesk, tos rankos pasmerktos varvėti,
vašku, kuriam patiko leistis tais grioveliais,
ir nesurinks tavų dalių net lenktas rėtis,
neliesk, burnoj tavoji išdavystė velias.

Strėlių pavidalu nugaišo baltos rožės,
ir šunys iškeitė balsus į laivą,
dabar jau skalyja tik tie kurie išlošę
kurie atgimstant teršalams nebuvo naivūs.

Žmona, burės nebeklykauja prieš vėją,
nesimaivo netgi tinklo akys žvairos,
jaučiu, apspitęs miglom mano iždas ištuštėja
išduotas aš, dabar visi keliai į kairę.