Rašyk
Eilės (73664)
Fantastika (2198)
Esė (1498)
Proza (10402)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mikas pabudo ir nušerpetojusiu delnu pritrėškė kaklan įsisiurbusį uodą. Kiek pagulėjęs atsiduso, pirštais pasitrynė įrudusį, išsausėjusį veidą, nuo vakarykščių darbų dar svaigo galva ir persekiojo aitrus degalų kvapas, įsigėręs į suskirdusią ūkininko odą. Mikui vaizdavosi, kad jo kumelė, nusikasė visą šoną ir dabar grobais trinasi į tvarto sieną, tra ra ra ra ra ra, tra ra ra ra ra ra, ir aptrupėję rusvų dažų drožlės skverbiasi jos vidun su kiekvienu grobų pabraukimu, tarsi prieskoniai. Mikas nori subarti kumelę, bet toji tik spokso žemyn, švelnia nosim liesdama tą nenuspirgintos žolės kuokštą, uosdama jo kvapą, vis prisimerkdavo, tra ra ra ra ra ra. Mikas nori atitraukti gyvulį nuo tvarto sienos, tik vos priliečia kumelę ji sprogsta. Mikui pakaušin plumpteli kumelės akis, palenda po marškiniais, įsiraito delnan ir mirksi švelniai blakstienomis kutendama odą. Mikas nusigando tokio savo įsivaizdavimo, ta kumelė brangiausia kas jam buvo likę iš vaikystės. Ji priminė tėvą, daugiau Mikas nieko nemylėjo.

Saulė spirgino visa kas gyva. Ir suskystėję riebalai veržėsi iš sukaitusių kūnų, o oda rudavo, tarsi kepamos duonos pluta. Kaimo gyventojų rūbai vietomis prilipę prie linksmai juosmens srityje liulančių ringių, nugaroje susiraitė į ištisus neatrastų žemių žemėlapius, su nuolat besikeičiančiais kontūrais ir gyventojais. Gyvuliai buvo rūpestingai suvesti į tvartus, čiaumojo kas ką turėjo. Karvės čiaumojo žalabų lentas, avys kapstė iš mėšlo šiaudus, o kiaulės nė kiek dėl to nesijudindamos kramsnojo savo giminaičių kaulelius, kurių buvo priversti pilni loviai. Retkarčiais per gatvę perbėgdavo kokia moteriškė persimetus tešmenį per petį, kad nešustų, ar išsiskėtęs šlapimumu ir vyrišku prakaitu dvokiantis žmogas. Visi prisimerkusiomis akimis bėginėjo iš kampo į kampą, kiaurai entuziastingu žvilgsniu varstydami aklinai užvarstytas langines, duris. Visi Žinojo, kad daugiau laukti negalima šį vakarą jie kvies lietų, kaip dar nebuvo nusprendę, todėl lakstė kits pas kitą pasisemti įkvėpimo, ir žinoma naujienų. Nuo sekinančio karščio visiems aptemo protas.

Susirinkimų štabas susiklostė pas paną Paplovskają, išmintingą kaimo damą, kažkada buvusią kolūkio agronomę. Netrukus buvo išrinkti ir idėjiniai vadai – lyderiai: Mikas – tylus, tvarkingas, dar jaunas, vienišas, bet labai drovus ūkininkas, žinoma, pana Paplovskaja, kaimo intelektualas, buvęs informacinių technologijų studentas Adalbertas, nežinia kada ir kaip atklydęs į šį kaimą, ir kalviukas Molis, dar vadinamas misteriu Šnobeliu, dėl neįsivaizduojamai mėsingos savo nosies. Susigūžę prie Paplovskajos stalo svečiai šlakstėsi veidus parudavusiu vandeniu, ir jau seniai neskalbtom nosinaitėm šluostėsi paausius ir skruostus. Kambario sienas dar pernai rėksmingai žaliais dažais nutepęs Šnobelis, dabar sėdėjo ir čepsėdamas grožėjosi savo kruopščiu darbu. Adalbertas krapštėsi kojų tarpupirščius ir nekantravo, jo galvoje jau sukosi kelios įkyrios mintys, kurias jis taupė susirinkimo pabaigai, o tuo tarpu laukė kada kas nors, turbūt pana Paplovskaja pirmoji pradės kalbą, ir iš prakaitu sulipdytų dulkių, rūpetingai iškrapštytų iš tarpupirščių suko juodus mažus kamuoliukus, mėtydamas juos į Miką, kuris tik atvėpęs apatinę lūpą droviai kraipėsi ir sukinėjosi į šalis norėdamas išvengti Adalberto patrankos sviedinių atakų.

– Oi – spygtelėjo Paplovskaja, Šnobelis gnybtelėjo jos sėdynės minkštimą, ir dabar šelmiškai kikeno. Šeimininkė susigėdo, nuraudo – „taip nei šio nei iš to spygtelėjau, nei šis nei tas“ – Na tai ką sveteliai, ką darom, reikia gelbėtis? – savo gėdingą ūktelėjimą užmaskuoti bandė Paplovskaja.
– Kam gelbėtis, ko jūs skubat, šį vakarą tikrai lis? – burbtelėjo Mikas.
– Oi nesakyk, Mikut, – šeimininkė krypavo galva į šalis – o ką, tau tai gerai gyvent? A, gerai tau, kai tokį  ežerą išsikasei, o mes jau kentėt negalim.
– Jums niekas nedraudžia pas mane ateiti, o ir einat tabūnais – užsiplieskė Mikas – nevaikau.
– To dar betrūko – burbtelėjo Adalbertas. Jis nemėgo Miko, todėl nuolat erzindavo, nenuleisdavo nuo drovaus ūkiniko akių, jei kur susitikdavo nusilenkdavo iki žemės, tačiau tokie poelgiai visaiškai nejaudino Miko. Studentėlis suprato, kad tokie reveransai ūkininui visai nerūpi, todėl dar intensyviau ir dažniau pradėjo vargšą nervinti.
– Na na gana, prie reikalo, – Šnobelis jau nerimo ir suprato bėdos svarbą – negyvensim tokioj karštymėj.
– Gal į seniūniją dar kartą, sakau nueiti?
– Ponia Paplovskaja, mes jau keliasdešim kartų buvom, kalbėjom, o ką jie padarys, išmokos bus tik pasibaigus sausrai, dar skaičiuoti reiks nuostolius, tik tada žalą atlygins, o kad dabar gyvulius išpjaut baigiam, kad mėsos nėra kur dėti jiems vienodai, kaip sakant, rodo, sakė pašokit lietaus šokį, taip ir pasakė, pašokit.
– Kaip taip galima, kaip taip galima?
– Ponia Paplovskaja, juk jūs turbūt kitaip jų vietoj nepasielgtumėte? – Šnobelis akimis rijo sutrikusius šeimininkės judesius, svajojo pajodinti ją kur nors vėsiuose pataluose, lietaus lašams barškant į skardinę mūrinės pilies palangę.
– Kaip tai aš, na nežinau kaip pasielgčiau, kažkaip kitaip gal, ai, nieko aš nežinau, ką pasakau, tas negerai, atsibodo, – jaudinosi Paplovskaja, viena ranka suėmusi kelį, kita smarkiai pliauškeno per stalą, karštai kalbėdama, – jūs, kodėl jūs nieko nesakot, tyli, jie tyli. Aišku, tegu boba kalba, o mes paskui pasijuoksim, kaip visada. Ar dar geriau tegu ji kalba, o mes paskui kritikuosim kritikuosim kol ji visai susipainios.

Šeimininkė šnirpštelėjusi nusispjovė, jos seilių kamuolys su dusliu švilptelėjimu prasprūdo pro sukepusias lūpas ir tekštelėjo ant Miko sandalo. Paplovskaja aiškiai susigraudino, ašaringu žvilgsniu gaudė tarp dvigubų langų įstrigusias kamanes, klausėsi kaip jos daužosi į nutupėtą stiklą, žalodamos nedidelius savo sparnelius, negalėdamos patekti nei vidun, nei laukan, beviltiškai zvimbė ir vis barbeno tai į vieną tai į kitą stiklą, tarsi norėdamos juos abu pramušti, ir dar laisvai paskraidyti, kol nelija. Ir tos kamanės Paplovskajai sekundėlę priminė ją pačią. „Galėtų pro viršutinį langelį išskristi“ – mąstė šeimininkė, tik tas jos mintis sutrikdė akimis pagautas, pro langą raibuliuojantis Miko tvenkinio vanduo, šnirpštelėjusi atsistojo. Kitame kambary suradusi skalbimo milteliais kvepiantį šiurkštų rankšluostį, išėjo. Šnobeliui jau buvo pabodę žalios sienos, o be to ir įsiaudrinusi Paplovskaja sužadino malonias fantazijas, todėl nė kiek nesigėdydamas Adalberto ir Miko nusekė paskui šeimininkę, su visiems aiškiais reikalais.

Kažkur už musių nutupėto lango suprunkštė kumelė, kažkur visai šalia girdėjosi kaip ji kinkuoja savo sunkia galva, aukštyn – žemyn, taip baidydama muses ir gylius. Nutrinti, praikaitu įmirkę pakinktai skimbčiojo ir trankėsi į namo sieną. Retkarčiais kumelė atsidusdavo pavargusi nuo sunkios naštos pilve, ar kanopomis pabaksnodavo žemę, taip parodydama, kad laukia ir nekantrauja. Dar po keletos minučių pradėjo niršti, mat vadžios buvo taip įtemptos, kad ji negalėjo pasiekti sausros dar nenuspirgintų žolės kuokštų. Įniršis negelbėjo tai supratęs gyvulys kiek aprimo ir džiaugėsi bent tuo, kad buvo paliktas pavėsy kęsti visokiausių ten esančių kraujasiurbių maitintojo dalią. Bet netrukus kumelė atrado būdą, kaip bent vieną šoną galėtų apsaugoti nuo mūsuose vadinamų „kušlių“, prisispaudusi visu kūnu ji įnirtingai trynė, kasė namo sieną. Mikas nurimo, jausdamas jos buvimą. O Adalbertą siutino tas romumas. Paraudusiomis akimis jis įsispitrijo į Miko plačius pečius ir kiek įsiklausęs išgirdo tai kas taip ramino jauną ūkininką ir pradėjo tos ramybės priežasties dar labiau neapkęsti. Jam atrodė, kad tylus kumelės šnopavimas, tiksliau tas buvimas ramina Miką, palaipsniui jį stiprina, daro paslaptigu, net tauriu, nepalenkiamu. Adalbertui niekad nepavykdavo išprovokuoti Miko, tai supratęs, kupinas įsiūčio, kažką nusprendęs, netaręs nė žodžio išėjo pasitarti su Paplovskaja ir Šnobeliu. Mikas atrodo to nė nepastebėjo, klajojo kažkur aukštai.

Lauke tvankuma pasiekė aukščiausią lygį, ir kaimiečiai visai paklaiko, nebesuprato kur eina, ką mato, girdi. Nors oras pranašavo pagaliau artėjančią audrą su visų taip laukiamu lietum, niekas, išskyrus kelis ramius žmones, to nematė ir nenorėjo matyti, visi lėkė ir skubėjo prie Miko tvenkinio. Adalbertas kažką atkakliai kalbėjo Paplovskajai, kuri išpūtusi akis, pritariamai linksėjo, o Šnobeliui viskas buvo nesvarbu. Pagaliau kažką sutaręs kaimo elitas pasisuko į liaudį, Paplovskaja per kelias minutes išdėstė kaimo aukštuomenės nuosprendį ir sulaukusi pritariamo ūžtelėjimo dar labiau įsiaudrino. Trijulė tyliai prislinko prie Paplovskajos namo, kur susimąstęs sėdėjo Mikas. Paplovskaja užstūmė lauko durų sklastį ir įkišusi spynon raktą įnirtingai jį pasuko, pasigirdęs trakštelėjimas pažadino Miką, tačiau buvo per vėlu. Adalbertas ir Šnobelis jau vedėsi kumelę prie tvenkinio.

Vėlesni įvykiai ilgam įstrigo kaimiečių galvose, jie nieko pašaliniams nepasakojo tiek dėl sąžinės graužaties, tiek dėl gėdos jausmo. Adalbertas dienas baigė įstaigoje kur durys be rankenų. Mikas daugiau  niekada nekalbėjo.

Nusivedę kumelę prie tvenkinio Adalbertas su Šnobeliu pagalbon pasikvietė būrį vyrų dar nesudžiūvusiais raumenimis, kurie kaip tik įmanydami laikė pavargusį gyvulį, kad jis nepabėgtų. Likusieji kaimiečiai pakurstyti Paplovskajos šoko lietaus šokį, klaikų ir šlykštų, šoko visi kaip kas išmanė, išliedami kraupius garsus.  Nuo kriokimo, žviegimo, spiegimo, raudos, ūbavimo mirgėjo oras. Staiga viena moterėlė pasiekusi ekstazę suspiegė garsiau už kitus, o jos  klyksmas kumelės pilvan suvarė Adalberto rankoje suspaustą ilgą skerdimo peilį. Aštrūs ašmenys perskrodė odą. Kumelė apgulta sunkių kūnų jau nebealsavo, nebejautė sunkios naštos, kuri duso ir spurdėjo tvirtam stangriam gyvulio pilve. Ir tik Adalbertas spėjo pamatyti iš žaizdos išnirusio aklo snukelio žiopčiojimą ir sąmyšį. Ir tik dabar vienas kitas pastebėjo, kad jau gerą pusvalandį smarkiai lijo.
2007-04-12 10:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-04-17 23:26
mangustas
Ačiū už komentarą, tik aš tikrai nevaizdavau kolūkio peizažo, ir manau, kad gana aiškiai tai nurodžiau Adalberto personažu, buvusiu informacinių technologijų studentu, o to tikrai, nereikia nė sakyti, sovietmečiu nebuvo. Tai dabartinis man mistiško ir įdomaus kaimo vaizdas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-04-17 12:21
roco alu
tuoj išvardinsiu, kas tekste blogai ir kas yra gerai.
blogai: vaizduojamas tas nelemtas kolūkinis peizažas. kartais atrodo, kad autorius vaizduodamas galvojo, jog jame daug egzotikos. jokios egzotikos čia nėra ir skaitytojų tai tikrai netraukia. analogiška paradigma - quentino tarantino filmas "hostel'is", kai vaizduojamąjį elementą pasirenka bratislavą ir ten kiša pagrindinius filmo personažus didžiosioms pjautynėms. tai tik holivudiški sapaliojimai nieko nesuprantantiems amerikiečiams kaip ir tavo kolūkinis peizažas šiuo metu intensyviai augančiai jaunimo bendruomenei, kuri apie kolūkinę sistemą nieko nesuvokia. vaizduoja tai, nes tai madinga. nes tai nesuprantama pačiam autoriui ir nesuvokiama, todėl ir egzotiška. nors egzotikos tame nulis, autorius įsikibęs į tekstą bando mitologizuoti pasakojimą, esą kaimiečiai kviečia lietų savo ritualiniais šokiais. kur tai matyta, sovietiniam fone kaimiečiai ritualais kviečia lietų? :) čia tikriausia nesusipratimas. tas pats, kai perki megztuką iš gariūnų ir firminės parduotuvės, gariūniškiai tvirtai įsikibę, kad tai vienas ir tas pats "prada" megztinis, ant kurio aiškiai parašyta "pravda" nors ir tuo pačiu šriftu kaip ir firminis "prada". analogiškumai tavo tekstui, siūlai skaitytojams gariūninės vertės kūrinėlį.

gerai: neblogai išlaikai siužetinę liniją. tekstas iki pat galo nėra nuspėjamas. puikiai pajodinėjai ant kumelės, visa tai išryškėjo tik teksto pabaigoje, išlaikei intrigą ir skaitytojui tikrai nebus nuobodu skaityti. tik va priemonės kaip ir sakiau už galvos verčiančios susiimt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-04-12 15:07
mangustas
ir dar jauciu pareiga pasiaiskinti, kad tos kiaules visai neisbadeja, jos tais kauleliais persisotine, bet cia turbut mano problem, nesugebejau atatinkamai paaiskint :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-04-12 15:04
mangustas
sutinku su kai kuriom pastabelem, :) tik va kamanes tikrai uzstringa tarp stiklu, as daugybe kartu vasarai isimant antrus langus jas valiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-04-12 12:14
Plogutits 518
:)Kūrinyje yra faktų giliai neatitinkančių tikrovės: o kiaulės nė kiek dėl to nesijudindamos kramsnojo savo giminaičių kaulelius - tokias išbadėjusias kiaules niekaip negalima pavadinti nesijaudinančiomis, nes jos skleistų klaikius garsus;
gaudė tarp dvigubų langų įstrigusias kamanes -tik širšės „mėgsta“ įstrigti tarp langų, nes jas vilioja namų saldėsiai, o kamanės yra grynai „laukiniai“ gyvūnai, ką jau kalbėti, kad tarp langų jų buvo ne viena, čia juk ne fantazijos skyrelis, o garbi proza, na apie tarpupirščius jau daug kartų kalbėta ir netgi šiandien:DDD, šiaip kūrinys neblogas, gerai literatūūūūūūūūriškai pateiktas, bet į pabaigą man atrodo išsikvepia ir ta pabaiga nesiderina su likusia dalimi, arba likusi dalis nesiderina su pabaiga, vien žo, reikėtų atlikti kažkurios tai dalies persodinimą - trans..trans..plantaciją..vis būtų geriau, negu tas nėščių kumelių nevykęs charakiris, vat:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą