Apie Pavasarį

Eidama
Per visą kelią nuo geležinkelio stoties
Sausame traškiame smėly ir bespalviuose akmenyse
Nevaisinguose kelmuose,
bailiose, purvinose piktžolėse,
išsirikiavusiose palei lėkštą šaligatvį,
Rujojančiose katėse, besitrinančiose į tvoras,
aplipusiose tvorose, kurios savo suręšusiais mediniais pagaliais
lyg pirštais įžūliai rodė į abejingą dangų,
kūkčiojančiuose, alkanuose paukščiuose
Debesyse, iš pasalų sekančiuose kiekvieną mano žingsnį
Aš jaučiau tą jo neramų šnopavimą.

Jis mane prievartavo,
Mušė verbom ir apmėtė spalvingais kiaušinių lukštais,
Iki girtumo saule kuteno
Ir sniegu blaivė.

Bet taip ir neišspaudė iš mano sielos nė lašėlio laimės.
Jam, tarsi nevykusiam skulptoriui nuo statulos
Nuskildavo vis per daug akmenienos.
Tada supykęs tėškė skaptuką man į kaktą
Ir tuo pat metu kažkuriam kaimo name
Sprogo elektros lemputė.