kai anapusiniai vartai aklini

Tą vakarą keli išmirę giminaičiai
užsuko pasikeisti kaukėm ir grymasom
netgi tėvas balto ruožo vantas raišė
tenais, šalia namų terasos.

Užkvipus liepžiedžiais ir medumi
takai išsiplėtė per gerą sprindį
liūliuoja jūros, o kvapai savi
gal motina kriauklelėj lindi.

Ir pasiėmus kriauklę aklinu galu
vistiek garsu baidžiau baltąsias dulkes
nes aš gyva, o gyvas kvepinas krauju
jaučiu, kad miręs jau ne toks išpuikęs.

Numirusiam ir baltuma graži,
fragmentai saviti, net painūs
kapus, maldaknyges dabos angis,
jau klausiau, į peles nemaino.

Kaip žvakę tylumos uždegt tamsoj,
kai be sargų ir akys plaukia ruožais,
kaip tėvą, motiną pakelt rytoj
kad angys godžios neiššliuožtų.

už tėvą eisiu pypkės dūmų kamuoliais,
o motiną išskleisiu žiedo kevalais,
man nieks nesutrukdys savų atimt,
savų, kurie kitus nuteis.