pamiške pėdinant
visad keista:
ramu kažkaip
ir pušys neina
nė pro kur į
suokalbius
nei su manim
nei su vėju
o keisčiausios tos
voverės:
žiūri į tave, kol
jos ir tavo akys
susižibins
kažkokia pašaipa
ten įdegusi saulėj
pušies šaka, ne blondinė
niekinga
voverės projekcija.
2007-03-26,
Smiltynė