Popieriaus lapais pravirko lietus
Nes tik jam vienam šiandie linksma
Pamečiau vakar devynis kartus
Dokumentą, kuriame lytis, diagnozė ir vardas
Dabar tu jau niekas- socialinis nulis
Sustingusi blakė Minesotos palatoj
Pažiūrėsiu kaip kąsniais draskys žalios rūdys
Pulteli, o ant žemės byrės padrikos natos…
Dabar jau tik rūkas ir vienišos smilgos
Sukilę jonvabaliai tau kelią nušvies
Jau greit neskaičiuosim kaip greit bėga dienos.
Bėga, suklumpa, randa lašą vilties
Drėgnais kalnynų tarpekliais praslinko
Tavo balsas apgaubtas rūko
Ir kažkur, giliau nei mintis pasigirdo:
“čia drėgna ir gera. Kaip tik to man ir trūko. ”
2007-04-01