medžių viršūnėms dulkes nuvalęs
vandens garbanėlėm nuvilnijęs
surengs pasimatymą kiek aprimęs
pasibels ir į tavo gėlėtus langus
atrakins juos lyg labirintus
skirtingų raštų nuotaikomis padabintus
lyg įsįmylėjęs balandis burkuos
išves pašokti ramunių laukuos
nuneš su burėmis tavo dvejones
nuskalbtas baimes,
sudrumstas abejones
atneš rožinį laišką...
žibutėm žibančias svajones akyse
pajusi ramybės skonį ne tik sapnuose
dabar kai sėdi ant žydros palangės
laimingom kojom žemės nesieki
iš nuostabos lėliškom akim mirksi,
laukiau šito prasmingo vaiko žvilgsnio
manei tavų minčių puslapių neskaito
lik sveikas, iki greito