Kaip tapti vykėliu arba kuo čia dėtas požiūris?

Šiandien dažnai tenka išgirsti teiginį, jog „viskas priklauso nuo požiūrio“. Ar tai nėra afirmacija (teiginys), naudojamas sėkmingai įtvirtinti moraliniam realityvizmui? Ir kaip šitame požiūrio kontekste atrodo dabar tokia madinga vykėliškumo (vykėliai – tai vadinamieji sėkmės žmonės) koncepcija.

Kuo teiginys „viskas priklauso nuo požiūrio“ yra artimas moraliniam realityvizmui? Jis teigia, kad nieko nėra objektyvaus, į ką turėtų būti atitinkama reakcija. Susiduriame su kažkuo, kas yra bloga, bet štai išdidžiai keičiame požiūrį, ir tai, kas iš esmės yra blogis, gali tapti gėriu, ar – tiesiog galime būti neutralūs, aišku, kol tai nepaliečia mūsų asmeniškai. Arba gali tapti gėriu, jei tai neša naudos.  Tai sudaro galimybę santykį su tikrove modeliuoti taip, kad būtų patogu ir gera, nepatirtume moralinių įsipareigojimų, negirdėtume sąžinės balso ir nepatirtume asmeninės graužaties. Turime tokį  sterilų (sėkmingą), savimi patenkintą tipą, įvaldžiusį manipuliavimo meną ir ... primenantį žavingąjį požemių valdovą.

Vadovaujantis šitokiu posakiu galima lengvai nusisukti nuo kenčiančio žmogaus ir gamtos, abejingai reaguoti į visuomenėje vykstančius reiškinius. Apskritai, dėl nieko sau nesukti galvos, išskyrus savo asmeninę naudą. Iš tikrųjų teiginys „viskas priklauso nuo požiūrio“ nurodo gana abejingą ar neutralų santykį su skaudžiais visuomenės (ar medžiai yra mūsų visuomenės nariai?) reiškiniais. Kad gink dieve, į mano sotų ir savų rūpesčių kupiną gyvenimą, kur aš daugiau ar mažiau esu sėkmingai vartojantis, neįsibrautų nepatogios mintys. Ko gero, teiginį „viskas priklauso nuo požiūrio“ galime teisinti laisve ir demokratija. Bet tik teisinti.

Man labai įdomu, iš kur tas teiginys atsirado, ir kodėl jis toks populiarus. Vartydama internete įvairaus pobūdžio straipsnius, supratau, jog požiūris, žiūrėjimo kampas tikrai yra svarbus. Belieka klausimas – ar tikrai viskas priklauso nuo požiūrio. Kaip mes mylėsime kitą žmogų – priklauso nuo mūsų požiūrio į meilę (ir į žmogų), kaip mes auklėsime savo vaikus, priklauso nuo mūsų požiūrio į vaikų auklėjimą, vaikus, vertybes, įgūdžių lavinimą bei šeimyninį gyvenimą. Tačiau, ar tikrai, kaip žiūrime, taip ir elgiamės? Deja, tai įgyvendinti pavyksta retai. Žiūrėk, susinerviname, ir mūsų požiūriai kažkur išlaksto. Dažnai iš mūsų lieka tik nuoga, instinktyvi, pasimetusi būtybė. Užtenka tik truputį stuktelėti į realybės sieną, ir mūsų požiūriai nubyra kaip prastas tinkas.

Iš loginės pusės žiūrint, teiginys jog „viskas priklauso nuo požiūrio“, irgi yra tik požiūris, taigi visiškai galimas dalykas, jog nuo pažiūrio ne viskas priklauso, nes šiuo atveju aukščiau už viską yra požiūris. Grįžtame prie to, jog jei viskas priklauso nuo požiūrio, tai šis teiginys gali lygiai save paneigti kaip ir teigti. Tačiau tikriausiai ne fasonas būtų sakyti: „ne viskas priklauso nuo požiūrio“. Greičiausiai tai yra mados reikalas. Galbūt kažkam naudinga yra žmogų laikyti netikrumo būsenoje, ir jam sakyti – „greičiausiai tavo požiūris yra klaidingas“, iš to seka, jog požiūrį reikia keisti. Požiūrį galima kaitalioti kaip apatinį trikotažą (ar apskritai būti be jo), priklausomai nuo situacijos. Svarbiu čia tampa naudingumo koeficientas.

Pradedu pastebėti, kaip užsispyrę ir vadinamieji žmonės su principais, net ir su kvailais principais, žmonės, kurie požiūriu nesugeba palengvinti savo gyvenimo, darosi vis gražesni ir gražesni. Matyt, dėl to, kad ši populiacijos rūšis sparčiai nyksta, ir jos atstovų sutinkame vis rečiau. Vienas pagrindinių jų požymių - jie mėgsta kovoti, nors jų kovos ir gali būti absurdiškos. Iš to galime daryti išvadą, jog šiems žmonėms būdingos įvairios don kichotizmo atmainos. Šiuolaikine kalba būtų galima pasakyti, jog tai žmonės, kurie „parinasi“. Sąžiningiems žmonėms šiais laikas sunku, jei apskritai tokių, savęs nepardavusių ir sau ištikimų, bėra...

Kaip „lygesni už lygius“, taip ir požiūriai yra teisingesni už teisingus. Mat laisvoje ir demokratinėje visuomenėje kiekvienas turi teisę mąstyti taip, kaip jam atrodo esant teisinga. Tiesa, sakoma, jog požiūris klaidingas ar pasenęs. Todėl čia tinka naujo (progresyvaus) ir teisingesnio už teisingą požiūrį koncepcija. Nenaudingą požiūrį reikia keisti naudingo požiūrio linkme. Žmogus turi taip mąstyti, jog iš jo paties noru būtų išspausta kuo daugiau naudos. Galbūt net jam nuolankiai sutinkant ar priimant kaip savo dalią, neišvengiamą dalyką (žinome, kad nuvarytus arklius nušauna) ir t. t. ir pan. Žmogus yra matuojamas (nuo to priklauso jo svoris visuomenėje) pagal darbinę galią ir suvartojimo lygį. Kur jau ten tie egzistenciniai paistalai apie žmogų kaip dvasinę būtybę, o jei ir kalbama – tai kaip apie poreikių tenkinimo taikinį. Tiesa, žmogus ne vien duona sotus, siela taip pat išalksta. Ir, ko gero, gali būti labai godi. Netgi labai.

Dabar madinga darbuotojus siųsti į visokius kursus ir mokymus, dažniausiai tai būna pardavimo įgūdžių, klientų aptarnavimo kursai, psichologiniai pasitikėjimo savimi, bendravimo ar pozityvaus mąstymo aspektai paliečiami tiek, kiek jie reikalingi pagrindiniam tikslui pasiekti – kaip įtakoti kitą žmogų ir tai daryti entuziastingai. Čia, aišku, neišvengiama manipuliacinių triukų, tik juos, aišku, dar reikia įvilkti į padorumo rūbą.

Reikia pastebėti, jog tiek pozityvus mąstymas, tiek neurolingvistinis programavimas (vadinamieji pseudomokslai) tarsi turi gerų dalykų, kurie vertingi patys savaime, deja, jie panaudojami kurti pragmatiniam santykiui tiek su savimi, tiek su kitais. Tai – požiūrio teorinių ir praktinių aspektų pardavinėjimo verslas. Jei tai kalbama apie asmenį, tai klausimas, kaip tapti sėkmingu (turtingu), jei apie komunikaciją – kaip daryti įtaką, būti simpatiškam, sėkmingai prisitaikyti, bet baigiasi tuo pačiu – asmeninių tikslų siekimu.

Man tos įvairiai besivadinančios komunikacijos, manipuliavimo meno bendrovės primena religines sektas ar bendruomenes, turi savo ritualus, specifinį žodyną, sukuriamos hierarchijos ir bendruomenės, yra aukštieji autoritetai ir vedliai, judėjimo įkvėpėjai  (šiuo atveju dažniausiai motyvatoriai, kurie yra ir sėkmingi verslininkai). Pvz., kiekvieną dieną turi būti tariamos tam tikros  pozityvaus mąstymo, orientuoto į sėkmę, afirmacijos (kiekviena religija turi savas afirmacijas, įvairių žodžių kartojimus ar klausymus, jos gali būti lydimos melodijų ir kt.): „Aš atsiveriu pajamų upėms“, „Aš pritraukiu sėkmę į savo gyvenimą“, „Savo sugebėjimus ir talentus panaudoju tokiais būdais, kurie man teikia didžiausią naudą“ ir kt.

Štai kai kurių vadinamųjų motyvatorių statistika: 80 procentų žmonių yra lydimi nuolatinių nesėkmių, juos būtų galima vadinti nevykėliais. 17 procentų lydimi sėkmės, ir tiks 3 procentai pasižymi išskirtiniais rezultatais, kurie yra visų žinomi. Greičiausiai priklausome tai aštuoniasdešimšiai procentų, ir esame nevykėliai. Mūsų egzistencijos prasmė ir tikslas turėtų būti: o kaip tapti vykėliu ir įsilieti bent į tą septyniolika procentų, o gal šauti į patį dešimtuko viršų? Išties, kodėl gi ne. Tiesiog reikia keisti požiūrį. Gaila tik, kad tos psichologinės žinios (dažnai elementarios) tampa pasipelnymo ir žmonių mulkinimo šaltiniu, kryptingu požiūrio formavimu. Pagrindinis motyvas: to nori žmogus, to reikalauja laikmetis.

Kyla klausimas, ar iš tiesų žmogus yra tik apie save galvojanti būtybė, siekianti tik asmeninės laimės ir naudos? Ar ji sugeba pasiaukoti, galvoti apie kitus, mąstyti nepragmatiškai? Ko gero, čia susiduriame su pragmatiniu ir idealistiniu požiūriu į gyvenimą, pastarasis pastebimai yra labai sumenkęs. Idealistas turto ir valdžios nelaiko pagrindiniais dalykais gyvenime. Juo labiau turtas ir valdžia nėra laimės garantas, nors daugelis komunikacijos ir kitaip vadinamų mokyklų pasakytų, jog kelias į sėkmę yra kelias į laimę. Taigi, kas yra laimė? Ir kaip čia reikėtų sutilpti su krikščioniškomis vertybėmis, nebuhalteriniu pasaulio supratimu ir nesveriamu elgesiu, netiesiniu Česlovo Kavaliausko Kristumi? Ką šitame kontekste reikia nusižeminimas ir amžinosios vertybėmis? Pagaliau lietuvių literatūra su savo pašauta katyte ir Brisiaus galu? Ar tikrai vienintelis mūsų laimingo gyvenimo kelias, tai kelias, vedantis į sėkmę? Ar yra kitų kelių?... Teko girdėti klausimą, ir jis gana teisingas: ar apskritai nežinomas (neturtingas) žmogus turi teisę būti laimingas (vadintis laimingu)?

Nesakau, kad padėti sau nereikia, tačiau tikriausiai yra ir kitų kelių: tylesnių takelių, vingiuotų žvyrkelių... Kad yra didelės erdvės šalikelėse, kur galima atsigulus klausytis paukščių čiulbesio ir žiūrėti į debesis, pasikalbėti su žmogumi. Ir jeigu jau reikia pasirinkti... Gal geriau būti nusižeminusiu (mažutėliu), nes tada yra vilties, kad pasaulis pradės plūsti į tave, ir tu išgirsi vėją ir žolę... O žmonių pasaulio galybė dundės virš tavęs tūkstančiais traukinių; tarp dulkių žvelgsi į prasikalusį šalpusnio žiedelį...