Ruduo sutvertas ilgėtis

Prasideda iš lėto. Nebesuvokiu kas aš-betoninė kaladė ar basomis purvo kojomis tabaluoju stogais. Laikas tirpsta. Lyg būčiau sapnas ar irracionali sapno isterija. Pametu savastį-nuskęsta baloje, aplimpa askaridėmis. Pametu save-gelžbetonio kritimas šešiolikos aukštų magistralėje.

Atsitinka naktis. Vienišos katės koketuojančiais murmesiais apdovanoja akligatvius. Serenadas nekrologams gieda žvaigždių gvardijos. Sunkus atrodo dangus. Niūriai dvelkia vėjų aimanos. Velku savo skrydį per tuščias gatvių išpažintis. Nesugebu delnų sukrauti maldai, bet meldžiu raudonplaukių klevų netalžyti taip smarkiai išdžiūvusių pėdų. Murmu panosėje šamanų užkalbėjimus. Pravažiuoja geltonas taksi. Aptaško.

Jei akies mirksniu mane gaudytų praeiviai, teišvystų pakaruoklį, pakibusį drėgname vėjyje. Tykiai slenkantį. Dėmesį patrauktų pėdos. Basos. Purvinos. Laikui bėgant jose apsigyvens mėnesiena. Ir balta šviesa apakintos, ims gangrenuoti. Luš it lūžta medžiai.

Mano akys iš stiklo. Todėl neįžiūriu likusių nakties permainų. Ir negaliu suvokti: delnu perbėga lietaus mažmožiai ar juodi drambliai sukasi ratais, ieškodami laimės kelio (Indijos kryptimi). Manyje merdintis lyrinis subjektas jaučiasi kraujo krešuliu ar storžieve našta, tada apglėbia kelius ir siūbuoja-taip ir keliauja dulkėtu keliu. Kartkartėm išsprūstantys gegučių mėgdžiojimai kelionei dovanoja muzikos.

Spaudžiu delnus kišenėse į kumštį. Į kumščius. Nemėgstu jausti alkį, tad maitinuosi savasties silpnybėmis, kurios taip atvirai skėričiojasi prieš visą alkaną tylos pasaulį.

Mano vardas-badas. Siūbuoju trupančiais kaulais priešpaskutiniame sustojime. Esu tik kaulai. Esu tik pėdos. Tokios pačios, kaip ir pradžioje. Tik šimtąkart patyrusios hiperbolę.

Esu tik tiltas. Lyg smėliu tarp pirštų išbyrėjęs. Esu tiltas. Pasakoju savo istoriją miegančiai valkatai. Tuščių butelių likučiais sotinu išdžiūvusią burną. Žvelgiu Niekui į akis. Jaučiu kaip alsuoja nugara, lūpomis. Vienišos pėdos, pakibusios ant tilto, siūbuoja.

KAŽKAS man pasako: 'ruduo sutvertas ilgėtis'.
Užsimerkiu. Pėdos, surūkiusios paskutinius likučius, irgi.

-

ilgėtis. ilgėtis. ilgėtis. šimtus kartų. ilgėtis. -esu ilgesys. kai medžiai ilgisi pamestų nuodėmių, balos-purvinų prisilietimų, paukščiai-pavasarinių giesmių.


rytoj būsiu lietus. ir nenorėsiu lyti.


rudenio paliepimu aš-kanarėlė. tik mano žiema, deja, gangrenavusiom pėdom.