vėjuoti romansai

Nubudau tarp begalybės nuorūkų. Žinote, tarp ilgšių, dvelkiančių mėtomis. Grubiai išsilanksčiusių, tarsi kas būtų mėginęs užgesinti į odą. Tarsi bandęs dar smilkstančiomis užčiaupti akis.
Pirštų pagalvėmis masažuoju virpančius smilkinius. Balkono durys praviros. Įkvėpiu. Jaučiu, kaip prisipildau šiandienos. Kažkur toliuose girdisi skardus, sumišęs šuns skalijimas. Visai šalia tuzinas paauglių keliauja link upės: pusnuogiai, plaukus susitepę želatina. Vienas ant peties neša magnetolą. Groja radija. Girdisi šnypštimas, klaikus ir nepakeliamas. Kita kryptimi nei paaugliai, į kapines, savuosius amžinybės gėlynus apgenėti traukia pulkas liežuvautojų - pagyvenusios menopauzės įkaitės.

Virtuvėje verdu kavą. Į šnerves plūsta malonus kofeino kvapas. Prieš pridėdamas prie lūpų, nupučiu karštį. Gurkšteliu. Užplūsta kažkas neapsakomo. Kažkas neįkainojamo. Juntu, kaip į smegenis beldžiasi kulinarinis orgazmas. Atidarau duris. Prisidegu mėtomis smilkstančią. Kaifuoju. Nesugebu kitaip išgyventi ryto. Kiekvieną saulės nubudimą pasveikinu ypatingu ritualu - kava ir cigarete. Nieko originalaus, tiesa. Smilksta. Garuoja. Pamirštu, kad nubudau tarp galybės nuorūkų. O į manuosius plaučius turbūt gviešiasi juodoji dama, purvinos geležtės dalgiu delnuose. Pamirštu.

Ritualas pasibaigia.

- - -

Šįryt mane pažadino telefono kniauksėjimas. Kimiu, kaip visad prarukytu, balsu pratarė, jog nubudo tarp galybės nuorūkų, kad vėl nebepamena vakarykščių kvailiojimų. Sakė, kad trokšta mane išvysti. Nenori kalbėtis. Tik regėti. Sakė, kad pradeda pamiršti mano apvaizdą. Ir visa savo prakiurusia esybe nori į mane žvelgti. Žvelgti nerimo akimis. Juodomis, kupinomis paslapties, aistros, dangaus ir pragaro, akimis. Delnais apglėbiu veidą, praplečiu akis. Kaip visad prisidegu cigaretę, įspraudžiu į juodo medžio kandiklį. Glaudžiu prie lupų. Pasineriu į dūmų miglas. Balkono durys praviros. Įkvėpiu oro, žydinčių petunijų. Seguosi liemenėlę, įlendu į nepadorias kelnaites – prancūziški apatiniai, mano mylimiausieji. Gašliu pritupimu maunuosi kojines: juodos, nukirptos ties šlaunimi, pasibaigiančios elegantišku nertiniu, provokuojančiais kabliukais segamos prie kelnaičių. Šoku pagal pokario džiazą, lendu į lengvą, koketišką, raudonai spindinčią suknią. Juodu tušu šukuoju blakstienas, akis švelniai dabinu raudono vyno šešėliais. Lūpas apvedu sunokusių vyšnių spalvos pieštuku, išdažau sodriu, tirštu raudonio lūpdažiu. Pasiruošusi. Patyrusi pasitenkinimą savo moteriškumu, esu pasiruošusi sutikti Jį. Atsiduoti jo akių geiduliams, paslapčiai, tūnančiai juoduose vyzdžiuose, kuriančiai ir griaunančiai sielai. Jo protui. Pasiruošusi.

- - -

Aš – pianistas. Anaiptol ne pasaulinio garso, ne klasikos virtuozas. Skambinu viename bare. Man ten patinka: galiu į valias gerti vyną, šnervėse mėgautis vyšninio tabako užuominom ir mylėti moteris. Ten daug moterų. Taip pat jaučiu ypatingą trauką savo pirštams. Galbūt dėl to, jog praradęs savuosius ilgšius, prarasčiau galimybę būti pianistu, tokiu atveju nebegalėčiau mylėti moterų. Ir skambinti džiazo.

Dešinėj rankoj siūbuoju viskio stiklą. Laukiu. Mintis, kad pamirštu kaip ji kvepia, kuo rengiasi, kaip prieš bučiuodama suspaudžia lūpas, varo mane iš proto. Skaidriai pamenu viena – kaip rūko. Visų pirma, įspraudžia į juodmedžio kandiklį, užmerkia akis, įkvėpia/iškvėpia, o jei tik sūkuriuoja kur nors tarp vyrų, niekad neprisidega pati, visad ieško gašlių džentelmenų. Flirtuodama išnarsto visus iki vieno aistros kaulelius. Juodmedį apglėbia lūpomis. Nerūpestingai įtraukia. Ir begal jaudinančiai iškvėpia, rodos, atriekia dalį savęs išbadėjusiems žvilgsniams.

Į nerimastingą baro prieblandą veržiasi šviesos skaidulos. Tai Ji – aistros patikėtinė, neįkainojamo rubino luitas. Suknios raudonis spindi it saulėlydis bongomūšoj. Vėjuose išsidraikę plaukai kviečia kanopas kaustančiam šokiui. Tiesiu taikymu apgaubia mane savo šarmu ir subtiliai virpančiu kvepėjimu. Kiniškos Rožės. Rausvos. Prisiminiau. Leidža pasijusti vienu iš tų gašlių džentelmenų, kurie lydosi po jos panagėmis, atitraukia ir pristumia kėdę, pridega cigaretę. Bet aš niekad nebuvau įprastas vienkartinis džentelmenas jos įmantriuose apatiniuose. O ir ji man niekada nebuvo vienadieniu meilės preliudu.

- - -

Vos tik pravėriau duris - pauzė. Iki tol skambėjusi muzika užgeso, įnirtingai gestikuliavę vyriškiai už baro sustingo, paskalų išnešiotojos ir kekšės nužvelgė tylėdamos. Pagavau žvilgsnį. Prisėdau. Užsirūkiau. Akiduobių pašnekesiai truko visą amžinybę – jau maniau nepratars nė žodžio. Užsirūkė. Ir puolė pasakoti apie tai, ką minėjo telefonu. Tik klausiausi. Godžiai čiulpiau kandiklį ir klausiausi kliedesių apie nelaimes, sapnus ir blogas nuojautas, apie pamišusią ateitį ir tylinčias sutemas. Tai patys žaviausi kliedesiai, kokie tik dar begali būti. Geidžiau jo. Geidžiau žvelgti į vyzdžių tamsumą ir jausti kiekvieną dejonę, mostą ar žodį. Net imdavau tikėti tuo, kuo jis nebetikėjo. Akimirksnių filosofija kurstė žarijas, ruseno manyje aukojimo laužais. Tai, kaip kalbėdavo, kaip virpėdavo jo lūpos, antakiai. Kaip dailiai, nevyriškai ir elegantiškai pokalbyje sukosi rankos. Kaip liepsnojo juodos akys. Kaskart vis kitokia, bet niekad nerimstančia liepsna. Tai mane jaudino. Jaudino mano geidulius. Jaudino mano dvasią. Jo esybė smelkėsi į mane. Būdama kartu, visad panirdavau į akimirkos ekstazę. Rinkausi tylą tik dėl vienos priežasties - norėjau girdėti Jį. Apnuogindama savo smalsaujančią prigimtį, gaudžiau kiekvieną mintį, šnabždesį, kiekvieną istoriją, riktelėjimą, kiekvieną nutylėjimą ar išpažintį taikliu šūviu iš jo burnos paleistą manojon. Egoistiškai rydavau. Ir užrakindavau rakteliu, kurį prarydavau. Tai buvo paslaptys. Tik mano. Ir tik Jo. Mūsų.

- - -

Bijau minties, kad papasakojau per daug. Žodžiai, mintys, visi neurotiški svarstymai man atsidūrus prieš ją, byrėjo nesustodami. Ir baisiausia tai, kad ji ėmė tikėti tuo, kuo aš išmokau nebepasikliauti. Kol viską papasakojau, praėjo nemažai laiko. Sutemo. Tada nurimome. Ir akiduobių pašnekesiai dovanojo jaukią tylą. Pajudėjome link prieplaukos. Prie apleisto molo. Nusipirkome vyno, cigarečių. Ji, apkabinusi mano liemenį, kuteno nugarą švelnia plaštaka, kuri pavargdavusi slėpdavosi ant mano sėdmens, kišenėje. Aš, tvirtai apglėbęs per pečius, žingsniavau vis uosdamas ir vis prisimindamas jos kvapą, plaukus, lūpas. Stabtelėjau kopose, pasiūliau prisėsti. O ji panoro užlipti ant molo (-bus žavu-, sakė), išplėšė man iš rankų vyną ir nubėgo link senio, sergančio vienatve, per amžius saugančio jūrą. Bėgau paskui. Padėjau užlipti. Vos užsikabarojau pats. Prisėdome. Apkabinau per pečius. Atidariau vyną. Užsirūkėmė. Kurį laiką tylėjome. Vis gurkšnojom, tiesiog iš butelio. Tada ji įtraukė dūmo, užgėrė vynu ir mąsliai žvelgdama į sodrius tolius, tarė:

- Žiūrėk, ar matai? Besileidžianti saulė. Ji man primena stebuklo užuomazgą, dvasios-kūno meilės metu. Primena aistrą. Ir skausmą. Juk tai - magija.

- Taip, magija. - atsakiau užsižiūrėjęs tai į saulę, tai į jos plėvesuojančius plaukus ar ritmingai virpančias kojas. Ji išgyveno palaimą. Mačiau. Švytėjo akys.

- Žinai, norėčiau tikėti akimirksnio amžinybe. - padarė pauzę, vėl įkvėpė dūmo - Taip, kaip kad tu tiki. Tada galėčiau nuolat sėdėti ant molo. Gerti vyną. Mėgautis dūmu. Lydėti saulę namo. Ir užsiimti magija. Žinoma, su tavimi. Norėčiau būti su tavimi. Bet taip pat būtų neblogai turėti drąsos tikėti nebūtimi. Norėčiau sugebėti egzistencialistus pasiųsti velniop. Nes juk... iš esmės-visa kas yra NIEKAS. Juk taip? taip? - pažvelgė į mane lyg į išganytoją, mačiau kaip laukia mano atsako, žinojau, ką jai reiškia mano žodžiai.

- Taip... – glosčiau jos juodus, kvepiančius it pypkiuojamas vyšninis tabakas, plaukus - taip, VISA yra NIEKAS. Bet dabar norėčiau tikėti akimirksnio amžinybe. Tikėti šio akimirksnio amžinybe. Ir užsiimti su tavimi magija. – nesugebėjau pasakyti nieko protingesnio, truputį sutrikau, užsiverčiau butelį.

- Nelamėliau mano, - ištarė jai nebūdingu godžiu, pakimusiu balsu- bučiuok mane. Bučiuok mane, kaip tąkart.

Bučiavau.
Debesimis užsitraukė dangus.