Aitvarai

Skirta geriausioms draugėms...

Gal ir nekvailos, nekvailos jūs esat, kad pabėgot,
Palikusios nutrenktą žaibo seserį, kai vėtros draskė aitvarų bures...
Lengvai, lengvai su nuoskaudom, stebėjo mirštančioji dangų,
Ir verkė debesys, idant nupraustų ašaras manas...
Bežadė, bežadė stebinčioji
Aš, nepuoliau pasakyti nutrenktajai: „Jos sugrįš“,
Kai aitvarų skiautelės, talžomos audringų vėjų gūsių, beviltiškai raudojo,
Jog paskutinis skrydis buvo nūdien, ir niekad niekad jos kartu jau neskraidys...
Negrįžot, negrįžote, begėdės,
Netgi nurimus vėtroms įsivaizdavot slopstančiomis žvaigždėmis,
Kol sesers sielą pragiedrėjus pustė lengvas brizo vėjas,
Kai lūkesčiai jos virto žlugusiomis viltimis...
Ir verkė, verkė bei vaitojo mano siela
Visom įmanomom minorinėmis gaidomis;
Gėdėjo žaibo nutrenktosios, jos svajonės,
Jog vieną dieną aitvarai tarpusavyje susipins...

_________________________________________________________
-2007-03-28-