keliaujant

Nubėgau gal vieną, gal du
kilometrus iki pėsčiųjų perėjos.

Tą rytą taip bijojau pereiti ją,
kažkas paėmęs už rankos,
nusivedė, o galvoje
milijonai planų,
pasiekti pasaulio kraštą.

Sulankstęs žemėlapį užantį
spėliojau miestų pavadinimus,
spėliojau kelių užsibrėžtus tikslus.

Ir vieną rytą, pamačiau
JĄ, 
pasaulio vidury,
beglostančią samanas,
kurios akmens taip ir nesurado.
Nusikirpus saulei kasas, pavertė jas
rudeniška gama, pavakariams
užmigus.

Dainavo man negirdimai, bet
garsus valgiau lyg obuolių pyragą.

Taip norėjau tada neberasti pasaulio krašto.