...esu didelėje akmenimis grįstoje aikštėje. Jaučiuosi tokia atsipalaidavusi: kojos pečių plotyje, rankos iškeltos į šalis, galva - užversta atgal. Atsargiai ir iš lėto užmerkiu akis, rodos, kad kažkokia nematoma jėga mane kelia į viršų ir suka, o aš nesipriešinu ir tam pasiduodu. Jaučiu, kaip mano kūna užplūsta visiškos ramybės kupina banga. Ausyse skamba muzika, kuri tarsi mane hipnotizuoja, suvokiu, kad ji ir yra ta jėga, kuri mane kelia. Palengva atmerkiu ilgas juodas blakstienas ir pro jas pasimato mėlynos akys, žvelgiančios į ten, kur nežinomybė, aukštumos - į dangų. Matau, kaip lėtai ir pelengva begaline padange slenka balti pūkuoti debesėliai, danguje, rėždamas neaprėpiamam plotyje plačiais sparnais, erelis suka ratus, tarsi simbolizuodamas kažkokią šventą ir nekaltą būtybę, jis tarytum šoka beribėje padangėje, šoka, savo judesiais tarsi norėdamas man kažką pasakyti, retkarčiais muzikos fone išgirstu jo klyksmą. Aukštumų karalius tarsi prisideda prie tos sakralios muzikos skambesio. Rodos, jog garsų įvairovė mane kelia pas jį, pas nuostabųjį skrajūną, kur dar nepažintas pasaulis...
Staiga atsitiesiu ir prieš savo akis išvystu nuostabų rojaus kampelį. Aplinkui žalias miškas, pievelė, o viduryje - vandens telkinys, su tokiu skaidriu vandeniu, o į jį nuo aukštos uolos, apaugusios nuostabaus grožio gėlėmis, bėga nedidelis, bet į kelias atšakas išsišakojantis krioklys, kurio vanduo, nukritęs į tą skaidrų telkinį, stambiais bei smulkiais purslais ištrykšta į šalis. Keli iš jų pataiko man ant veido... Visa tai taip svaigina, jog tik po kelių akimirkų suvokiu, kad aš sklandau ore, tarsi plunksnelė, o tai supratus, minkštai nukrentu į tankią žolę, kuri mane apglėbia savo švelniais ir kvepiančiais gėlių žiedais... Guliu ir stebiu tą nuostabią pasaulio dalelę - gamtą. Žvelgiu į mažą ežerėlį, kuriame tarytum savo meilės šokį tarp koralų atlieka dvi nedidelės auksinės žuvelės. Pagalvoju, kad turbūt nėra nieko nuostabesnio ir gražesnio už tą tyrą laukinę gamtą, prie kurios dar nėra prisilietęs žmogus...


Donatella



