Balti

Nežinau kodėl, bet nenutyla lėlės
Spengia kambarys prisiminimų tyloje
Popieriaus lape sugrįžta margos kielės
Jau geriau negrįžtų niekada

Nežinau kodėl, bet man sunku šypsotis
Nors dangus išdažė mėlynai akis
Gal esu keista, bet tu taip pat beprotis
Mus aprengs baltai, išveš ir uždarys

Uždarys todėl, kad aš girdžiu žaislus
O tave todėl, kad negirdi manęs
Uždarys ir liksime kartu – o kielės žus
Mes pabėgsime ir niekas nesuras