Похароны искуство

Baltas, nedidelis kambarys. Ant jo sienų pilna paveikslų. Ant kiekvienos – po du. Į šį kambarį veda baltos durys. Kambario viduryje stovi kartoninė dėžė. Jo viduryje, virš dėžės, kaba elektrinė lemputė, pakabinta ant elektros laido. Viskas čia tobula: baltos sienos, rudos grindys, durys su gražia rankena, net ir lemputė tobula – ilgaamžė. Viskas čia brangu, viskas gražu. Akis pjauna tik paveikslai ant sienų. Kiekvienas jų jau seniai atidavė savo gyvastį. Kiekvienas net ir pats mažiausias, toks mažytis, kabantis durų kairėje pusėje, net ir jis. Vargšelis…
Į kambarį įeina vyras ir moteris. Vyras dėvi juodą kostiumą, juodus marškinius, pasirišęs juodą kaklaryšį. Moteris vilki juodą suknelę, aukštakulnius batus, tad eidama kaukši. Rankoje ji nešasi juodą nosinaitę su nėrinukais. Moters veidą slepia šydas. Jiedu sustoja prie dėžės. Moteris stovi, o vyras eina ir nukabina paveikslus nuo sienų. Nuo kiekvienos po du. Kai vyras nukabina po paveikslą moteris pradeda vis smarkiau ir smarkiau verkti. Galiausiai ji ima raudoti balsu. Vyras atsargiai suguldo paveikslus į dėžę. Iš po skverno išsitraukia knygą. Ji taip pat atsiduria dėžėje. Iš po kito skverno išsitraukia natų sąsiuvinį, kuris po kelių akimirkų taip pat atsiduria dėžėje. Tada į kambarį į eina dar trys vyrai. Visi vyrai sustoja prie kiekvieno dėžės kampo, pakelia dėžę iki pečių lygio ir išneša iš kambario. Moteris raudodama išeina iš paskos.
Duobė. Dviem metrais aukštėliau duobės dugno – duobės stačiakampis, prie kurio iš visų pusių svoti vyrai su kastuvais rankose. Duobėje stovi dėžė ir klūpi moteris uždengtu veidu. Žemyn krinta smėlis; vyrai šluostosi prakaitą; svilina saulė; eglės ir pušys numetė spyglius; gėlės nuvyto; medžiai numetė lapus. Tamsa.