Лова c калёсами

Gatvė. Riedu žemyn gatve. Tikiuosi niekada nebeužvažiuoti į kalną, nes riedėti žemyn yra baisu ir kartu labai įdomu, nepatirta, jaudina. Neklauskit ant ko riedu. Nes sakysite, kad aš beprotis, o tiems kas nesakys išduosiu paslaptį: “kad riedu ant lovos su ratukais”.
Pro šoną lekia medžiai. Kai žiūri į juos atslenkančius, jie ir tebūna tik medžiai; kai pralėkęs atsisuki atgal, jie virsta: draugais, mokytojais, tėvais, pažystamais, rašytojais, daktarais ir kuo tik nori! Svarbiausia viena – jie virsta žmonėmis.
Juodas kelias. Akmenukai, už kurių užkliūva mano ratukai. Visa tai gyvenimas: su savo nepritekliais, kliūtimis ir visa kuo.
Atsisuku atgal ir kalno viršuje vis dar matau tuos medžius, tuos žmones, kurie yra išsikeroję, seni, žili, kurie pastūmė mane nuo kalno. Nusikaltėliai! Jie nusikalto prieš dievą ir prieš save, jie pastūmė nuo kalno mane – bejėgį kūdikį, gulintį lovoje ir tepasakė: “gyvenk sau kaip nori, kur nuvažiuosi – ten ir paliksi”.
Dabar aš galiu vadinti save gatvės vaiku. Mano tėvas – gatvė. Mano motina – kelio vidurio riba, neleidžianti man peršliaužti į kitą pusę. Kelias – mano gyvenimas, o vienintelis mano turtas – surūdijusi lova su ratukais. Gyvenu šiuolaikiškai: turiu televizorių, radiją. Televizoriaus dėžė be dugno, kasdien rodanti tą patį ir tą patį vaizdą, prievartaujamą moterį. Radijas – dėžutė, kurioje tupi balandžiai, stovinti ant mano palangės ir niekada negrojanti muzikos garsų. Prausiuosi upėje ir mintu šiukšlėmis. Ir taip, kol neprivažiuoju naujo kalno. Kol mano lova su ratukais nepradeda judėti.