Per prievartą tyli būtis

Aš turiu šeimyną,
draugiškai nebylią:
basnirčia išbėgam
retkarčiais į lauką,
įsikibę sparnuos kėkštam
melus žaidžiame nejaukiai,
naiviai tikime žuvėdrom,
kosinčiomis apie daug ką.
Plepam taip, kaip mėgom:
kalbomis nurengiam paskutinį draugą.
Vien tik apie mirtį tylim,
šypsomės ir šiepiame dantis,
o kai girgžda proto vyriai
ašaromis sutepame vis;
tokį džiaugsmą tamsoj mylim:
atidavus jiems nors vieną, kito nebeliks.
Šitaip po truputį slepiam
egzistencijas po lova,
tarsi mažos kregždės
turime po savo olą.
Aš turiu šeimyną,
draugiškai nebylią...