paieška

Naktis palengva besimaišanti su rytu, ir mes, nelyg statulos atsisukusios į pietus, belaukiančios aušros, visa savo esybe geriančios aušrą. Pliaupiant lietui, vėtrai staugiant, mes virpam, šildomės suskeldėjusia žeme, pirštais grojam senai pamirštas, kadais girdėtas melodijas. Piršteliais. Dažnai norim tiesiog atsitoti ir nueiti. Nueiti visų užmiršta, dulkėm nugulusia dykuma link saulės, į pietus, žiemoti su išskrendančiais paukščiais. Tačiau mes liekam. Atsistoję sutrupėtume, išgaruotume, ištirptume smėlynuose. Juodi lyg nuodeguliai. Iki paskutinės akimirkos.
-
Ji prisipažino, kad yra audra. Kad mėgsta įsisupti į plaukus, stūgauti ausyse, ir lekioti kojom neliesdama žemės, bučiuoti lūpas lietumi. Kelti šurmulį ir baimę aukso kopose, vytis, laižyti nugaras, čaižyti kulnus.
-
Atgimėm po vandeniu. Miljonams metų praslinkus, perštinčiom akim, pirmu sūriu gurkšniu pašventindami nuvargusius kūnus. Nardydami begalybėje, keisdami sidabrinius šarvus, žibindami pelekus lakstydavom būriais, girdėdami kiekvieną lietaus lašą, krentatį virš galvų, virpinantį vandenį, nelyg smingantį gilyn.  Aplink nardydavo paukščiai, sutepę plunksnas žibalu, dainuodami apie žiemas.
-
ten kur užgimiau mes mušdavom būgnus ir naktim šokinėdavom per laužus. Klausydami mūšos sapnuodavom vasaras. Visas mūsų pasaulis tebuvo ta kopa. Visos pasiklydusios boružės rasdavo namus mūsų dėka. Kol vieną dieną mus iškirto nelyg senas pušis.
-
dar nebuvau žmogus.