Dievai... Ak, tie Dievai... Turėjom jų trejetą – porą jauniklių ir senį su nutriušusia kasele.
- Tai ką, gal diržo pasiilgot, a?! Ko nežiūrit – kas kur nori, ten ir eina!! – pabudino griausmingas staugimas. Ir vėl Dievams piktoji užėjo... Nesiliauja mūsų vaikę. O taip ramiai gulėjom, snaudėm, prabudę viena akim stebėjom praeinančius, klaũsėm saulės kaitros, jautėm medžių vėsumą... Tas darbas, kad jį kur rupūžės su rupūžiokais. Bet reikia kaip nors suktis.
Kas keisčiausia, mūsų valdovai rėkė su nežymia šypsenėle veiduose – lyg norėdami, kad mes jų bijotume, ir suprasdami, kad nė kipšo nebijom... Nei jų, nei gyvenimo...
Mūsų taip pat buvo trys. Ir dar vienas toks neaiškus vietinis. Visada prie iškilių asmenybių prisiplaka visokių bedvasių, kurie nedrįsta net nuo savo mėšlyno ant grynos žemės nulipti. Tokie padarai praverčia – atneša pavalgyti, išgerti... Ką nors ant žolės pasikloti, kad savo ištaigingų rūbų nesuteptume. Papasakojam ką nors, dar pakurdami, kad taip nuobodu nebūtų. Taip, tada gyvenimas atrodo skaidrus ir švarus, o per jį visom varsom skaidosi saulė...
Kartais vis dėlto tenka palikti savo jaukų postą bulvių paunksmėje ir ką nors nuveikti, kad Dievai nekristų prie mūsų kojų nusirėkę – kad ir kokie bjaurybės ir šlykštenos bebūtume, vis tiek dar bent kiek gerumo savy talpiname. Kaip tik tada pamatėm senolių būrelį, brendantį per žolę, užkariavusią sodybos kiemą. Tolokai nuo mūsų, velniūkščiai. Teks aktyviau pasijudinti. Nagi, rankytes prie šonų, kojytes į starto poziciją... Pokšt!
- Ei, voveriukai, kur einat? Ten negalima!.. – Mano draugelis Laibakojis - gamtininkas entuziastas. Su juo ir pasileidom per bulvienojus senolių gaudyti. Deja, kiek pavėlavom – jie pamažu, vienas kitam ištiesdami rankas, jau kopė į statų pylimo šlaitą. Tenai mes nebelipom – negi vaikysies senius dėl kelių skatikų...
Grįžus mūsų poste ir toliau nevyko nieko, dėl ko vertėtų jaudintis. Tomego toliau miegojo, lapeliai šlamėjo, saulutė kaitino... Taika ir ramybė... pasauliui...


vėina tuokė






