...

Kai jau manei, kad audra nurimo ir taps šviesu, pasirodė, kad mažytis išdykęs saulės spindulėlis tik ironiškai iš tavęs nusišaipė ir pasislėpęs kvatojo matydamas tave visą šlapią ir drebančią. O kai pamanei, kad blogiau ir būt negali, - nutrenkė tave žaibas ir padalijo tavo širdį pusiau. Vieną dalį spėjo pačiupti savo purvinomis letenomis viesulas, o kitą tavęs pasigailėjęs paliko...

...................................................................................................

Už lango lyja. Įsiklausęs išgirsi tarp lietaus lašų pasiklydusi širdies šauksmą- amžiną dejonę. Lyja. O gal tai ašaros? Tarytum kamikadzes krentančios į mažyčio, vis dar kvatojančio spindulėlio apšviestą langą. Nusišypsai ir krenti kartu su jomis. Širdies raumuo suspurdėjo.