Aistros apšviesti

Tavo eisena žagina vakarą, tvirkina tylą
ilgapirštėm glamonėm palietus budrumą instinktų.
Aš tyliu, tavo žingsniai lėtėdami irgi nutyla,
tvyro spengiantis geismas, kuris net speige nesustingtų.

Karštis, lenkiantis dykumas, tirpdantis žvakėse vašką.
Du šešėliai ant sienos, alsuodami sukelia vėją.
Negali negirdėt, kaip spyruoklinės sutemos braška,
negali nepajust, kaip atodūsių klostės lengvėja.

Nuodėmingi erdvėlaiviai kyla tvirtai susikibę,
iš arterijos kraujo kūneliai spurtuoja į veną.
Paskutinė krituolė padangėj praranda skaistybę –
taip gyvena ne žmonės, taip gašlūs šešėliai gyvena.