Tave vaišinau savo motinos pienu
ir pats gėriau
Apstu čia veidrodžių kreivumo
Kvėpavimo tirščiais ir užsimerkimo
Tąkart vakaras savimi springo
ir kimo
Ir visi paveiksluose tylėjo
Sakei: „gana, nejauku“
Jie išėjo
Ir liko tik tuščios jų lėkštės
Tąkart vakaras nėrėsi kilpą
ir korės
Saldus paskutinįsyk įkvėptas oras
Kai lauki, bet nieks nesibeldžia
Kai beldiesi tyliai
Aš padaviau tau švarų peilį
Ir gėriau jau vienas
Tavim suskambėjo apnuogintos sienos
Tirštoj tuštumoj
Juodu krešiantis pienas