pakūrė židinį pavasaris
žiemys pro kaminą išsprūdo
raudonų sniegenų žaltvykstėm
ir nulėkė šiauryn
kur kadugynai apsnigti
dar mirksi
uogom mėlynom prieš saulę
prakiuro rėčiais purvinais
ištvino murmesiu po tiltu
nespėjus įžiūrėt akių spalvos
išspjovė šypsnį -
neįspėtą vardą
į patį dugną grumzdesiui
kur žuvys keikiasi prieš srovę
- velniop pavasarį
jei akys pilnos smėlio
perštinčio raudonio
***************
šliaužiu beždžionių tilto atbrailom
be Nuodėmės rūku skaidrėju
miegosiu su pavasariu kasnakt
iš ryto apkabinus Gėdą