manęs nebėr lyg elgetos ant metro riešo
pulsavimo tarp tavo kranto ir miražų
sekundžių pavertusių chimerom miestą
žvejybiniams sapnams vis nesurandant tako
o žuvys minta oru - virsta dirižabliais
dangus žvynuotas skrodžia odą šviesią
ir temsta nuo sekundžių limpančių į naštą -
prie inkaro eilė nuskęsti dugnui išsirietus.
nusensta jūrmylė akimirkoj kai jauką slepia
iš debesų tranzuojančios tavęs pavydžiu
bet plyšta žiaunos - žodžiai išsiblaško
dabar labai vėluoja laikas ir Paryžius