Tamsoje

Kartais mėgstu pasivaikščioti po pilnaties apšviestą lauką. Jei galėčiau visados miegoti tik dieną, taip ir daryčiau. O gyvenčiau naktį, tamsoje.

Pirmą kartą pabučiavau ją prieš lygiai ketverius metus. Buvo šalta naktis – pirma pavasario diena – žiemos pabaiga.
Mudu buvome vienui vieni. Ir aš žiūrėjau jai į veidą.
Papūtus žvarbiam šiaurės vėjui, nusirišau savo šalį ir apsukau aplink josios šąlantį kaklą. Pamenu, tyliai pakuždėjau šiuos žodžius:,, Nesušalk dar noriu su tavim pabūti”.
Iš kažkur atskridusi snaigė nutūpė jai ant apatinės lūpos. Kurį laiką mačiau tą speigo ir vandens sukurtą grožį. Ji buvo tokia smulki ir gležna. Kaip greitai ji ištirpo! Tada ir pabučiavau lūpas. Šiek tiek padvejojęs, atsargiai, lyg kažko saugodamasis, pabučiavau ir jos kaktą. Tariau:
- Jaučiu, tau jau šalta.
Gerklėje atsirado tas nemalonus gumulas ir iš akių pradėjo bėgti ašaros. Vis dar nenorėjau išsiskirti. Kūnas pradėjo drebėti. Aš stipriai ją apkabinau.
- Neišeik, dar pabūk.
Koks tylus buvo mano balsas! Norėjau šaukti, bet kamštis gerklėje neleido. Norėjau bėgti, bet negalėjau nuo jos atsitraukti.,, Neišeik taip greitai” – rodos jau kalbėjau tik su savimi. Nebemačiau jos, buvo per tamsu. Tik jaučiau, kaip kažkas viduje daužosi į visas puses, nori ištrūkti, pabėgti lauk. Tai mano siela trokšta išsivaduoti iš šios beprotybės. Bet aš neleidau – nenorėjau likti vienas. Ir staiga viskas nurimo.
Nusivaliau savo veidą ir pažvelgiau į josios. Daugybė snaigių: ant kaktos, žandų, lūpų... Ir jos jau nebetirpo.
Mano sąmonę aptraukė tamsa. Ir visos žvaigždės pamažu gęsta. Jei galėčiau rinktis, pasilikčiau su ja. Prisiglausčiau į tą tamsų, medinį karstą.