****

****

Žuvys kibti nenorėjo, o ir man pačiam reikėjo tik su vaiku pabūti, parodyti kaimo malonumus, grynam ore pakvėpuoti. Mečiau pagalį į krūmus, paėmiau Vladuką už rankos ir nusitempiau į mišką.
- Va čia baravykas, grybų karalius. Imk į ranką, arba spirk, vistiek neturim kur įsidėt.
Vaikas tylėjo, bet man ir nereikėjo, kad jis ką nors atsakinėtų, toks pasivaikščiojimas buvo puiki proga išsikalbėti.
- Tai kur jus galai nešiojo? Ko Vladukas toks išbalęs?
- Nu tai pameškeriojom, tada pasakojau apie grybus, miško augmeniją, bei gyvuliją ar kaip pavadint.
- Peršaldei turbūt vaiką.
- Greičiausiai pats peršalo. Einu aš. - nerūpestingai ištariau ir išėjau iš namo.
Krūtinėje jaučiau lengvą vėjelį, akyse švietė menkiausias daiktas, net butelys ir kastuvas, bei viskas kas buvo aplink įgavo ryškumo, kuris vedė mano kojas tolyn ir tolyn, netrukus pradėjau bėgti, ir sugalvojau, kad kuo greičiau bėgsiu iš čia tuo bus geriau.
- Jūsų bilietėlis? - paklausė traukinio kontrolierius.
- Mano bilietėlis dar nenupirktas, kiek kainuotų iki Atakaro?
- Čia reisas Ignalina-Vilnius.
- A nu tai tada paduokit vandens. - visuomet suveikia ir šį kartą kontrolierius apsižvalgė pasuko pirštą ir nuėjo prie kitų keleivių.
Už lango vis dar spindėjo medžiai, mašinos, nesikuklinant - spindėjo viskas kas tik galėjo spindėt. Šviesaus veido močiutė šypsojos kaip aštuoniolikmetė ir ištraukus vandens butelį įkišo į rankas.
- Ne močiute, negeriu. Tai dėl bilieto apgavau kontrolierių, kad nereiktų pirkt.
- Imk. - ištiesė ranką kurioje buvo bilietas.
- Močiute, baikit, taigi jums pačiai reikia. - vos ištariau, kaip jos rankoje atsirado dar keturi tokie patys bilietai.
- Fokusas? - paklausiau ir paėmęs vieną bilietą ėmiau apžiūrinėti. Atakaras. Už lango viskas tebešvietė, tik močiutė išsiskyrė minioje. Karutis buvo padabintas žaliai spindinčiais akmenukais, o iš jo kyšojo makulatūra, kuri žaižaravo tarsi naujametis fejerverkas. Močiutė nusišypsojo atsigręžus ir toliau dalino kažkokias brošiūras. Viena iš jų gulėjo priešais mane ant suolo. Sodininko kalendorius, praeitų metų.
- Kita stotelė Atakaras - pratarė balsas už manęs. Atsisukau ir pamačiau įprastai šviečiantį garsiakalbį. Visgi baravyką, su Haliucintus Kalafiorikus sumaišiau.


****

Sniego jau buvo likę ne per daugiausiai, tad senis besmegenis išėjo nieko nepešęs. Vaikščiojo sau po miestą šlapiom pirštinėm prisimindamas vienintelį susuktą sniego kamuolį ir galvojo apie gyvenimą, jo prasmę. Į galvą lindo ankščiau mąstyti klausimai ir jeigu kada buvo rasti geri atsakymai, tai dabar jie atrodė nusibodę arba ne itin tinkantys.
- Garbė Jėzui Kristui!
- Per amžius amžinuosius. Norėjote prieiti išpažinties ar užpirkti mišias?
- Nei to, nei ano. Atėjau paklausti kelių klausimų, bet jau eisiu. Sudie.
- Su Dievu.
Verčiau paimti į rankas Bibliją ir tenai ieškoti atsakymų, nebūtinai tų, kurių klausi, nes galbūt rasi tai, kas peršoks tavo lūkesčius ir ateinančius dešimt metų neužduosi klausimų. Ši knyga daro revoliucijas žmonių širdyse. Dievas, kitaip negu žmogus, niekuo neabejoja. Ir eiti link Dievo, panašėti į Jį, reiškia vis mažiau abejoti, tuomet kai tu pasieksi tašką, kai galėsi pakeisti dieną naktim, bus ženklas, kad esi pakankamai arti.
- Ir tu keisi savo vidines būsenas kaip pirštines, - pasakė vienuolis.
- Tai reiškia, kad prieš minutę netikėjęs kažkokiu dalyku, po kelių akimirkų galėsiu patikėti juo? Pavyzdžiui, aš nerūkau jau ketverius metus ar dabar parūkęs aš galėsiu suprasti, kad nerūkiau dešimt metų?
- Teisingai galvoji. Tu tversi stebuklus savo galvoje.
Įdomi interpretacija, man norėjosi į Bibliją pažvelgt visai kitomis akimis, gal kam tai pasirodytų erezija, tačiau tokios nuostatos būtent ir daro Dievą menką, skurdų. Ir ginti Dievo žodį, nuo iškraipymų, bei klaidingų interpretacijų yra manyti, kad Dievo žodis, nėra Jo žodis, o tik paprasto žmogaus. Tekstas turi daugybę prasmių, kurios nepaklūsta neteisingoms interpretacijoms. Tai kas Dievo, negali būti velnio ir Biblija esmėje negali būti suprasta klaidingai, kadangi per raides srūvantys žodžiai yra iš Dievo.
- Mąstome apie tam tikrus objektus, tam tikruose rėmuose. - tarė psichologas.
- Kodėl jaučiu, kad Dievas yra rėmas? - paklausiau.
- Man užkliuvo veiksmažodis „jaučiu“, ar jauti, kad Dievas yra suvaržymas, ar pats jautiesi suvaržytas?
Jis begalinis ir taręs žodį apie Jį visuomet suklysi, nėra žodžio tinkančio Dievui, ginčai dėl Dievo yra tušti, kalbėtis galima tik tam, kad žmogaus suvokimas eitų link Dievo. Kalba yra uždara sistema, tad kaip paaiškinti Dievą jos pagalba? Kita yra sielos kalba, kuri savo prigimtimi yra begalinė ir vienintelė pajėgi suvokti Dievą.
- Petrai, ko ten užsikorei taip aukštai ir dar kopėčias numetei? - paklausiau, bet jis tylėjo.
Žodis tarsi kopėčios, kuriom užlipi ir kurias numeti. Petras prabilo kalba, kurią suprato visi. Ir vokietis Džosefas atvykęs pasisvečiuoti, ir elektrikas Vasia, ir iš gretimų namų susirinkę žmonės.


****

Kavinėje jau nieko nebuvo, likau aš vienas ir kelios padavėjos, kurios sukiojosi siūlydamos išgerti.
- Dar vieną alaus ir atneškite sąskaitą, - maloniai paprašiau, nes čionai pasidarė kiek per ankšta. Netrukus baigiau gerti alų, užsidėjau striukę ir išėjau nepamiršęs sumokėti. Lauke sukiojosi žmonės, neaiškiais tikslais kažkur eidami, vienas bėgo tarsi vėluodamas, arba kad būtų nepagautas, kitas - nuleidęs galvą, jei galėtų nesivargindamas užmigtų čia pat. Galvoje kirbėjo mintis apie kirvį, kurį paskandinau šeštadienį bekirsdamas eketę ir kitos kvailystės, kurios rasdavosi ir vėl išnykdavo. Netrukus ir aš pradėjau eiti, tik vietos kurioje norėčiau atsidurti nebuvau sugalvojęs, o pasak Senekos „joks vėjas nepakeliui laivui, kuris nežino kur plaukia“. Kelnių kišenėse dar buvo likę pinigų, kuriuos būtų galima prašvilpti, tačiau noro pirkti, o ir parduoti nebuvo. Beeinant prie manęs prisiartino keli vyrukai norėję prisidegti cigaretę, tačiau prisidegti jiems nedaviau, rūkyt nerūkiau ir kitiems nesiūliau. Sutikus malonią merginą prasidėjo pokalbis:
- Jūs galite sau leisti eiti kur nors, nesvarbu kur? Ar kada ėjote be jokio tikslo nusipirkti laikraštį, ar nuėjote su žmogum, kuris paprašė užleisti vietą troleibuse jo vaikui, išgerti kavos? Ar darėte ką nors panašaus?
- Taip, kartą su savo drauge nusipirkome bilietus į Kauną, kuriuos pardavėme už pusę kainos ir nutranzavome į Klaipėdą. Arba - prieš kelias savaites, vėlų vakarą išėjau iš namų ir vaikštinėjau po senamiestį. Kaip keista ir sutikau jus. - atsakė mergina.
- Taip, laikas greitas it kulka, net greitesnis. - pasakiau ir stojo diena.
- O jums būdavo taip, kad kalbiesi su žmogum kelias minutes ir rodos jį jau pažįsti gerus metus?
- Panašiai būna nuolat, juk laikas tik teka ir niekad nesustoja ir kas įdomiausia - sustabdyti jo negali niekas. - ištariau ir čia pat traukinys pajudėjo į priekį. Susitarėme, kad pirksime bilietus į Ignaliną, tačiau sėsim į pirmą pasitaikiusį traukinį.
- O jūs turite sodą? - bežvelgdama pro langą nerūpestingai paklausė mergina.
- Ankščiau turėjau, bet jau du metai kaip pardaviau jį. - sustojome Panevėžio stotyje, atsikėlėme nuo sėdynių ir išėjome laukan. Buvo karšta, rūbai patys kriste nukrito, o mes ėjome neatsigręždami į žmones, bėgančius iš paskos ir šaukiančius. Saulė spigino vis karščiau, buvome bepradedą gailėtis, kad nusirengėme visus rūbus, tačiau iš tolo jau ėmė matytis sodas. Nieko neįprasto: žydinčios obelys, nulinkę serbentų krūmai, prisirpę pomidorai.
- Kokie svečiai! Gal galėčiau kuo padėt, Antanai? Matot mes su vaikais čia atvažiavę, jie dar maži, na suprantat... - ištarė Peklys, dabartinis mano sodo šeimininkas ir pasiūlė po kelis stambius saulėgrąžų lapus.
- Dėkui už lapus, nieko per daug ir nereikia, bandome susilieti su gamta, tad su Edita pasirinkome, kiek gyvesnę aprangą. Gero poilsio, sudie.
- Ačiū, sėkmės jums. Neužsibūkite, rytoj pranešė žiemą.