kai perprasti dienas
naktis turėčiau
palesinkit paukštelį manyje
saulėtekiu ir duonos rytu
tai šitaip sklaidosi migla
ir tirpsta nuoskaudos
palikdamos tik nerimą
po oda nuvilnijantį
kai nežinia kaip prijaukint
čiulbėti paukštį viduje
kuris nesimaitina žodžiais
tai krenta jie istorijom išmirdami
kone pavydami laikus
kada rasotom išraiškom
sekmadieninių trupinių
prašydavau
palesinkit paukštelį manyje
palesinkit šiek tiek daugiau
nei man dar reikia būti