Penktadieninis

Violetinė lelija ties altoriaus arka
Linguoja pražilusiu veidu.
Ant klausyklos išraitymų
Baltos pirštinės virpa
Vos per keletą žingsnių nuo klaupto.
Tavo vienišai ištikimybei
Surenku keletą nuodėmių.
Beveik visi išnaikinti šaltojoj bažnyčioj,
Tik tu – violetinė Gavėnios lelija
Prasiūbavus du tūkstančius metų,
Pražilusiu veidu,
Dar vienas indas, greitai išeisiantis
Mazgot Dievo kojų šiltoje
Amžinosios Jeruzalės žemėj
Ir kelių moterėlių balsai,
Skardesni nei sekmadienio
Aidintis choras.
Atsilupus nuo sienų tamsa
Prisipildo išeinančių žingsnių.
„Kai traškės durų raktas ir tols lelija,
Ir vidurnaktis kandžios pasaulį,
Niekada neužklysk į bažnyčių
Didingą aukštybę,
Nes gali nesulaukti nei ryto, ane jo
Pirmųjų gaidžių. “ – Taip sakydavo
Pamaldžioji mano senelė,
Kuri buvo giliai nuodėminga,
Bet kartu ir šventa,
Kaip penktadienio šito mišių
Vaško žvakė prie Jėzaus altoriaus.