Kaip norėčiau sugrįžti palaukėmis,
Atsigert iš vaikystės šulinio,
Po žilvičio šakom pasvirusiom,
Po gimtinės melsvuoju dangum.
Snaudžia klevas, parimęs prie klėties,
Ir akmuo samanotas guli.
Kaip pašėlusios kvepia alyvos,
Dūzgia liepos, pražydę medum...
Numaldyčiau gal savo nerimą,
Nusiplaučiau vieškelių dulkes
Ir sugytų kojos žaizdotos -
Atsigautų širdis pagaliau...
Bet - nėra jau žilvičio nei ąžuolo,
Jau užgeso kaštonų žvakės,
Nebėra ir vaikystės šulinio
Net akmens...
Kaip gi eiti toliau?