vandens prašau iš tavo rankų

dievas mato tyla mano rankos mano
akys silpsta smėlio dulkės vėjų rožėmis
nutįsta nebėk užmerkęs miegą veido

savęs bijau te dievas mato nupliko saulė
nugarkaulius išvengus man atsitiktinio šūvio
išsilenkus vortinklio pasklidus rudenio

romansui lašnojimais beržų kalbuos su
išbarstytais tavo žodžiais dievas mato renku
po krislą saują lapą įsirėžia panagėsna

tavo mintys dievas mato išeisiu su vagom
ledinių upių deltom liksiu upėtakių vaivorykštės
panyra išnyra juodos galvos brastos senka

dingsta vandenys sausėja molai dievui
matant dyla rašmenys ant pergamento
įbrėžti laiškai jau nepasieks tavęs

neišrašytom klostėm dievas mato liemenį
lenkiu prie šulinio prie kibiro vis skimbčiojančio
tarsi varpelis – vandens prašau iš tavo rankų