Tai ta gyvatė išrautais dantim. Ji raitės
manyj šiandieną – tavo praeitis.
Dviejų dienų, savaitės.
Jau mėnesio… Jau metų! Greitis
beprotiškas ir duobės, duobės, o kryptis –
atgal per jas tiktai, kol užkratys.
Štai tie vardai, kuriais neteks jau kreiptis.
Štai iškrakmolytų prisiminimų kraitis,
štai ilgesys vakaris, nuovargis rytys,
šlapi nuo nemigos naktiniai marškiniai mergaitės…
Manyj šiandieną tavo praeitis
to pirmojo dienoraščio – jį teskaitys
neužmirštuolės dvi ir dvi našlaitės,
kurias užklups tuoj troškulio mirtis.
Manyj šiandieną tavo praeitis
iš nuotraukų gelsvų albumo, kur apkvaitęs,
lyg kirtis ugnimi įkaitęs
ar liūdnas lyg lemtis
droviausias žvilgsnis nežinioj nepasikeitęs
į kitą praeitį man iš akių nutys.
Dar už kelių dienų, dar už savaitės,
už mėnesio, gal metų – tai matys
tavyj manoji nūdiena. Pavargus
dabar jau laukia ji, kol gal ateis naktis
ir gal užmigs manųjų vartų sargas.