Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10373)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Grasilija S Grasilija S

Lapių medžioklė

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


.
    Šis tekstas buvo pateiktas “Judančio mūšio“ top 16-tukui. Užduotis buvo tokia:

Turite parašyti literatūrinę pasaką, kurioje būtų panaudoti šie sakiniai: „Išlipęs iš vandens, pritūpiau truputį apdžiūti.  Staiga vandens paviršiuje pastebėjau neramų vandens čiuožiką, be atvangos šokčiojantį į visas puses... “

    Pastebėsiu, kad sakinys negražus, todėl dabar skelbiamame variante aš jį šiek tiek pakeičiau.

--------------------------------------------------------------------------------------------


    Lapių medžioklė

    Eigulys šovė nesitaikydamas, ir vieną begalinį akimirksnį aš mačiau jo akyse apgailestavimą. Mačiau, kad jis pažino mane, kad visai nenori mano mirties, ir kartu žino – žino! – kad pataikys. Taip ir atsitiko. Aš dar norėjau šūktelėt, kad lapėms mirti visai nebaisu, bet manęs jau nebebuvo, tik raudonos (garuojančio kraujo), baltos (sniego), ugninės (kailio) spalvų kaleidoskopas, tik minkštos nuovargio letenos, užspaudžiančios nosį ir nasrus. O dar aš išgirdau čeksint daugybę sidabrinių žirklučių, tarsi šimtai siuvėjų čia pat skubėdami siūtų karališką apdarą. Ir tada miškas sustingo, ir nė viena snaigė nesujudėjo visą amžinybę. Šūvio į pusnį nublokštas mano kūnas iš pradžių pasidengė šerkšnu, po to virto vienu ledo gabalu. Judėjimas yra gyvybė; aš nejudu, vadinas, nesu? Bet kodėl vis dar matau sniego svarinamas eglių šakas? Taip šalta... O juk viskas prasidėjo pačią gražiausią vasaros dieną.


    ***

    Buvo karšta, taip karšta, kad pats oras tirpo saulėkaitoj ir plačiai liejosi pievomis, sruveno po medžiais, tekėjo į lapių ir barsukų olas. Tačiau tai buvo graži diena! Tai buvo saldi diena, medaus ir žydėjimo laikas. Tokiu metu jauni vilkai ir lapės keičia savo pavidalą ir valandų valandas šėlsta pamiškėse, gąsdindami piemenėlius ir jų gyvulius. Tokiu metu gali tankmėje sutikti pirmametį barsuką, pasivertusį senu elgeta. Arba lūšį-čigonę, kortomis buriančią kaimo mergoms.
    Aš ilgai vaikiau berniūkščiu apsimetusį kiškį, o po to kritau į minkštas samanas, apsalusi iš džiaugsmo, pilna vasaros gyvybės. Gulėjau ir juokiausi – tyliai, lapiškai, bet su manim juokėsi ir sena pušis, ir beržų jaunuolynas, ir drebulės purtė savo pinigėlius. O kai žvilgtelėjau į viršų, - garbės žodis! – pati saulė man pamerkė akį! Ak! Iš laimės man ėmė suktis galva. Aš vėl pašokau ir nuskuodžiau prie bažnytėlės. Aplėkiau ją kelis kartus, kad saulė pamatytų, kaip kibirkščiuoja mano kailis, kaip aš ugniniu žiedu apjuosiu baltas sienas.
    O kai visai nebeliko jėgų, pasukau prie čia pat teliūskuojančio mažyčio, šaltinių maitinamo ežerėlio. Pasirąžiau (aš? aš niekur neskubu!) ir akimirksniu atsimainiau. Čia – lapė, o čia – mergaitė, rodos, ką tik peržengus savo penkioliktuosius metus. Čia – lapė, čia – mergaitė, ir kailis prie kojų (prunkšt! kutena!). Atsargiai! Atsargiai – akmenukai duria, dilgelė degina, dagys gali įdrėksti! Būti mergaite taip keista.
    Bet štai aš įbridau į vandenį ir viską pamiršau. Vėsa gėlė odą, dilgčiojo tarpupirščiuos, net baksnojo paširdžiuos. Ir nuo to taip ėmė juokas, kad vėl prunkštelėjau ir panėriau. Truputį pavaikiau ešeriukus, išbaidžiau vieną syką. O po to tiesiog plūduriavau ir žiūrėjau į saulę. Niekada ji nebūna tokia graži, kaip vasaros pradžioj. Norėjau ją įsiminti, bet spinduliai sklido į visas puses, vėlėsi, pynė kasas – saulė nuolat keitėsi ir niekada nesikartojo. Galų gale teko pasiduoti – tik akys ėmė ašaroti.
    Išlipus iš vandens, prisėdau truputį apdžiūti. Apsidairiau: saulėkaitoj miškas aptingo; rodės, nė lapelis nesuvirpės, nė uodas nepasiskųs savo sunkia dalia. Bet tada pastebėjau neramų čiuožiką, be atvangos šokčiojantį ežero paviršiumi... Ir šūktelėjau iš nuostabos ir skausmo – stiprios rankos sugniaužė pečius. Mergaitės neturi aštrių kaip adatos dantukų, mergaitės nemoka perkąsti gerklės priešui. Svetimos rankos mane apsuko ir metė ant akmenuotos žemės.


    ***

    Išlipęs iš vandens, prisėdau truputį apdžiūti. Apsidairiau: saulėkaitoj miškas aptingo; rodės, nė lapelis nesuvirpės, nė uodas nepasiskųs savo sunkia dalia. Bet tada pastebėjau neramų čiuožiką, be atvangos šokčiojantį ežero paviršiumi... Ką jis ten gaudo? Ką pametė? Gal ieško savo mergaitės: metasi ten, metasi atgal, o ežero veidrodis atspindi tik jį patį. Daug daug kartų atspindi jį patį, karikatūriškai iškraipo jo atvaizdą – tarsi sakytų: “Žiūrėk, žiūrėk! Ar toks tu reikalingas savo mieliausiajai? Kam tu jai? Nemyli. Nemyli! ” Šyptelėjau: aš juk – ne čiuožikas, o irgi blaškaus. Visi su šeimom, tik aš vienas nerandu tokios, kuri būtų tik man, be kurios aš – ne aš. Ir ieškau tikriausiai tokios, kokios nė nėra šiam pasauly. Susapnuotos, sugalvotos.
    Saulė padrąsindama mirktelėjo man. Ir aš pagalvojau – koks vis dėlto dabar stebuklingas metas! Kol maudžiausi, galiu prisiekti, visos pievos skambėjo nuo juoko. Tylaus, džiaugsmingo, kviečiančio juoko. Ir aš irgi kvatojau, ir vis gurkštelėdavau ežero vandens. O kartą vos neprarijau kažkokio žuvelioko. Ko gi dabar liūdna? Toks stebuklingas metas! Reikia tik palaukti, ir viskas bus gerai.
    Įsitaisiau pavėsyje. Eiguliui nereikia skubėti į tarnybą. Eigulys gali, jei tik nori, visą dieną sėdėti prie ežero, žiūrėti, kaip slysta vandeniu čiuožikai, kaip nardo mailius. Laukti, kol laukiniai žvėrys ateis atsigerti ir nė nepastebės manęs. Ei! Aš – nematomas žmogus! Girdit, miškai?! Vienintelis nematomas žmogus! Mano mergaitė tikriausiai vaikšto aplinkui, bet manęs neranda, nežino, kad aš jai skirtasis. Ir aš su ja miškuose prasilenkiu.
    Atsidusau – kokios kvailystės į galvą lenda, kai turi per daug laiko. Atsirėmiau į kreivą pakrantės berželį, pažvelgiau į saulę. Saulė žvelgė velniažin kur. Nuotaika subjuro. Ir tada išgirdau, kaip čia pat, vos už kelių žingsnių, sušlamėjo žolė, kaip trakštelėjo šakaliukas nuo neatsargaus žingsnio. Lėtai atsisukau (aš juk nesu iš tiesų nematomas! aš turiu būt atidus!) ir akies krašteliu spėjau pamatyti, kaip mergina nusimeta kailį. Kailį? Mergina? Įtraukė juodus, smailėjančius nagus, surišo plaukus ir nusijuokė. Saulėje blykstelėjo ilčių adatėlės – pasirodė? Pasirodė... Štai ji šypsosi, rodydama smulkius dantukus. Graži... Ne! Švytinti! Niekada nemačiau laimingesnio sutvėrimo. Die, kiek jai? Šešiolika, septyniolika? Visai mergaitė.
    Ji prisimerkė, pakreipė galvą. Žiūri į ežerą. Mergaite, matai čiuožiką? Tai aš. Radau tave. Vėl nusijuokė ir puolė į vandenį. Jos plaukai liepsnojo saulėje, vandens purslai pakilo žiežirbų spiečium: ta mergaitė – ugnis, prisiekiu, ji padegė ežerą! Aš prislinkau arčiau: atsargiai, lėtai, kad tik neišgąsdinčiau. Ir tada pamačiau kailį. Vadinasi, nepasirodė... Lapės kailis, visai nedidelis, lengvai tilpo kuprinėje. Mergaite, kas tu? Iš kur atsiradai?
    Ji nardė, taškėsi, ir saulė švietė tik jai. Kvatojo. Kaip ta mergaitė kvatojo! Žmonės nebūna tokie laimingi, pagalvojau. Bet juk ji – ne žmogus? Iš kur tas kailis, tie aštrūs nagučiai? Štai ji supasi ant bangų – balta puta supasi. Gulbė, karaliaus pati? Ar lapė-karalienė? Kodėl man pasirodei, mergyt? Juk aš svajojau apie tave tokią: ypatingą, vienintelę. Atėjai pas mane? Bet ką aš kalbu! Stebuklo neklausia, iš kur jis ir kas jo tėvai. Tu – mano. Tu – tarp žvėries ir žmogaus, aš – tarp žmogaus ir žvėries; susitikom pusiaukelėj.
    Mergaitė išlipo iš vandens, pasipurtė. Kokia ji smulkutė! Kauliukai ir pašiurpusi oda. Ji apkabino rankomis pečius ir susigūžė. Spinduliai pasiklydo tarp auksinių strazdanų ant jos kaklo, ausyčių, pečių. Taip norėjosi paliesti... Taip norėjosi priglausti ir nebepaleisti. Niekada niekada!
    Ji sukliko, mėgino išsprūsti man iš rankų. Ne! Palauk! Tu – mano! Ką tu darai?! Tu – mano! Nejau nesupranti? Nieko nepakeisi. Kur tavo kailis, žinai?! Velnias, tau ką, nesekė pasakų? Ką aš kalbu?! Aišku, nesekė. Stok!
    Man rodos, aš jai sudaviau. Nenorėjau. Nenorėjau jos skriausti. Bet ji nesuprato, kad yra mano nuosavas stebuklas. Pargrioviau ant žemės. Ji nieko nesuprato! Ji nesuprato!
    Aš ją nunešiau į kaimą. Pasakiau, kad radau miške. Radau tokią – nuogą, sumuštą, nelaimingą. Ji nieko nekalbėjo, net ženklais nemėgino parodyti, ko nori. Tiesiog žiūrėjo tuščiu žvilgsniu priešais save. Kai ją paguldė pas našlę iš didžiosios trobos (mergaitė nė nesujudėjo), ant pagalvės padėjau kailį. Aš juk nenorėjau jos skriausti. Man tik niekas nesakė, kad su stebuklu reikia elgtis atsargiai.


    ***

    Į medžioklę aš išėjau jau saulei linkstant vakarop, kai balta dienos šviesa švelnėja ir gelsta. Spinduliai slydo pusnimis, keldami debesis šaltų žiežirbų – visas laukas mirgėjo, spindėjo lediniais žiemos turtais. Apsidairiau, gūžtelėjau pečiais. Bene atpratau nuo tokių grožybių: kasdieniniai vargai baigia sugraužti, o čia pat tokia gamtos misterija, jog gerklę gniaužia. Pataisiau šautuvą ant peties ir pats sau priminiau – ne savo malonumui, su užduotim keliauju. Ir nemalonia užduotim. Vakarykščias susitikimas dar stovėjo akyse, kai ūsuotas seniūnas, išraudęs nuo pykčio rėkė tą patį per tą patį:
    - Tu eigulys, tai ir tvarkykis! Tavo darbas! Pas mus vaikai! Iki šulinio be pagalio nenueisi, šunis tvarte uždarom. Už ką tau moka? Nedarai savo darbo! O mums gyvuliai, ūkis!
    - O kodėl gi nusprendėt, kad lapės pasiutę? – klausiau. – Žmogus tu šiose vietose naujas, nepatyręs. Ar žinai, kad šie miškai kažkada Lapyne vadinti? Sakė, šventi yra. Ir žvėries čia nemedžiojo, todėl ir lapės nieko nebijo.
    - Nebijo?! Aš tau pasakysiu, ko kas nebijo! Dievo tu nebijai! Jos gi vidury dienos į kiemus lenda. Suaugusio dar vengia, o ant vaikų šoka!
    Išties, ginčas buvo beprasmis: aš tik atidėliojau sprendimą. Bijojau šauti į lapę.
    Į medžioklę aš išėjau jau saulei linkstant vakarop, kai balta dienos šviesa švelnėja ir gelsta. Po kojom girgždėjo sniegas.
2007-02-20 14:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 20 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-27 11:21
klimbingupthewalls
Tai mano mėgstamiausias visų laikų rašykų kūrinys ir aš neturiu ką pridurti. Vien dėl jo verta buvo čia virš dešimt metų kyboti. Siužetas nėra originalus, dažnas ir pasakose, bet taip suvaldyti kalbą, taip įtraukiamai rašyti reikia nepaprasto talento. Žinoma, kad 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-25 21:10
benush
Geras darbas, toks maloniai nuvilnyjantis. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-24 19:59
jovaras
vaizdingai parašyta, svarbu įtikinamai. pabaiga netikėta. balas būtų 4,3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-23 18:03
Raistine
Taip, labai gražu, tačiau  netiesa, kad eiguliui nereikia skubėti į tarnybą ...ir eigulys negali, nors ir nori visą dieną sėdėti prie ežero...vis gi toks gražus pateikimas. Almanachui 4.99
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-23 01:39
Erla
Uždegančiai parašyta.
Almanachui 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-20 09:51
Lengvai
Nuostabiai parašyta pasaka. Kalba - literatūrinė, lengva, puošni, labai skaniai susiskaito. Priekaištas būtų tik vienas - per trumpas kūrinys, kuriam labai trūksta daugiau istorijos, pasakojančios apie lapės ir eigulio santykius. Kas įvyko po to, kai jis atsinešė merginą? Gal ji pagyveno kurį laiką tarp žmonių? Gal atleido eiguliui?

Vertinimas klubui: 5,0
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-19 20:07
Lapis
man labai patiko 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-18 01:13
lengva
Mistika, ne kitaip... Prieš kelias valandas pakomentavau šį kūrinį. Dingo.(???) Tikrai tikrai. Nieko nebesuprantu, todėl penki.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-17 19:07
TomKomPotas
Labai jau paklusnus tas eigulys - dėl kažkokio seniūno užgaidos šauna į stebuklą (: Nesakau, kad esu tokių mistinių virsmų gerbėjas, bet kūrinėlis patiko savo idėja, subtiliu perteikimu (nors liko neaiškumų kas gi ten iš tiesų buvo ten su tuo sumušimu po maudynių) ir tragiška baigtimi. 4,85
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-17 13:03
bibliotekininkė
Pamenu, kai pirmą kartą skaičiau šį kūrinį, net pagaugai per nugarą lakstė.. Tas veikėjų persipynimas, lapė, eigulys, žmogus.. Negailestingas žiaurus likimas, žavesys ir meilė. Viskas taip dera, taip tarpusavyje tinka, kad neturiu priekaištų. Be to, kalba, kalba labai graži, tiesiog pulsuojanti, gyvybinga, taili ir tekanti. 5,000
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-16 05:29
ire
ire


Puikus stilius. Puikus kūrinys. Norisi grįžti ir skaityti iš naujo. 5,0
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-15 07:23
omnia
Ir virsmai, ir literatūrianiai sąskambiai – puiku, užburia! Šiek tiek neaiški motyvacija, todėl siužetas toks... kaip šūvis.
4,8
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-14 18:05
tictac_it
Taip, dailus kūrinėlis. Fentezi motyvai, trupučiukas įprastos pasakinės intrigos, kuri , žvelgiant metaforiškai, ne tokia jau ir pasakinė, o greičiau - kasdienė ... O įvertinant kad kūrinėlis konkursinis - laiko limitas, ir sakiniai priverstiniai - tai visai šaunus.  4,66
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-14 14:17
Daineko
tai galėtų būt mažojo princo tąsa :) viskas taip gražu, kad tik eigulys kelia abejonių. na, ar jam privalu šaudyti?:/ bet žmonės tokie keisti...

4.9
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-14 11:54
Svoloč
Oho, koks puikus tekstas. Įdomu, kur pats autorius.
Jo, tie pasivertimai arba sužmogėjimai labai masinanti tema, daug rašytojų jai neatsispiria, bet man patiko ir tai, kad labai organiškai, meistriškai įpaišyta pirmapradė gamta, ir paskui viso to pirmapradžio vientisumo susidūrimas su niokojančiu žmonių pasauliu. Žodžiu, respect.

Almanachui 5,0
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2014-02-14 09:52
IB
IB
Puikiai perteikta vasariška kaitra, o šiaip tema jautri, biliūniška ; čia yra ir skausmo, ir išgąsčio, ir beldimosi į žmogaus sąžinę. Kitaip būti negali - 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2013-01-10 12:34
bibliotekininkė
Nuostabu.. Taip, būtent tokio kūrinio norėjosi.... AČIŪ:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-21 17:47
pilkė
Skaičiau jau anksčiau. Geras kūrinys. Stipri įtaiga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-21 12:47
Varinė Lapė
Negaliu objektyviai vertint šio kūrinio.
Skauda.

Gražus ir jausmingai sudėliotas, eigulio personažas labai nustebino - neįtikėtina beprotystė...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-05-20 18:04
Weird Star
Ne, saulės ne per daug - čia jos tiek, kiek reikia:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
1 2
[iš viso: 27]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą