...

Aš dusiu liūdesiu šioj kliedesių
naktyj, iškėlęs burių puokštę gausią
virš denio šio vasario tartum sausio
šių metų, kai kažko pabust delsiu.

Vėl siuva langus šerkšnas debesų,
blausių nuo gruodžio pernai dar, skiautelėm.
Vėl snaigės kužda – neliūdėt negalim…
O aš galiu, aš vis dar tebesu.

Ak, plaukiant buvo gera iš viršaus
žvelgt – horizontai vėl mane prarado,
po bado, troškulio, po maskarado
jau prieglobsčių man jie nepranašaus.

Dar niekad šitokio savęs aršaus
nejautęs, kraujas kils vėl fejerverkais
į smegenis, kol ten, rytojuj, perkais
laikai ir kraujas atmintį nušaus.

O ji? Ji krisdama prislėgs šalčiu
mane. Dusins šalčiu, ir šaltį jausiu –
visų naktų, šeštadienių ir sausių,
visų tų metų be vilčių delčių.

Tarp ūžiančių sau, vyno ant menčių
jau parblokštų, ir tų, blaiviausių,
tik akmenis man laikančių, aš siausiu!
Man? Užančiuose? Akmenis?.. Minčių?

Aš siausiu, kol pamišiu. Judesių
nebesupras nei veidrodžiai besieliai,
nei kėgliai teisininkai, nei šešėliai
bėgliai, nei oras – aš kvėpuot delsiu.