I.
vartau puslapius
jų kraštai nusvilę
pasiliko su miražais
nykioj sekundžių dykumoj
rodos imk ir paslikas
atgulk neapkamšytas
nesupratęs nesuvokęs
kam tiek daug galvų
prikimštų
net bala nežino ko
palinkusių įžūliai
apžiūri savo auką
(dažniausiai ji dėvi
ryškiaspalvį ir nešvarų rūbą)
apžiūri iš visų pusių
nutaikęs akimirką
cigaretę užgesina į
nugeibusio kaktuso dirvoną
ir
suradęs dar nepaliestą
nenučiupinėta raukšlę skruostą
pradeda lėtai su adatėle
rašalo įkalinimą
meniškai dėmes nuslepiant
sakydamas, jog meisteris yra
tatuiruočių
degančių
tose dykumose.
II.
o vienas lapas
sakė kad vienas skruostas
jam pasakojo kaip ant jo trobelę
kažkoks pusgirtis britas pastatė
užkūrė židinį jame bet ugnis išdykėlė
atėmė iš lyrinio subjekto net pelenus
jo žmonos jo sienų
o pasirodo gavosi taip netyčia
vyras žemdirbiu buvo o tas kaminas
prieš išdavystės aktą
vis dūmojo:
ars žmogutis ars poetica ir suars.
Bet Jokūbas tapo Džeku
pakeliavo su kaukais po tremtį
grįžo šešeriems metams it rudeniui vienam praėjus
aitvarų apiplėštas tokią šaltą žiemą
tokią šaltą kad ir kaminas kliedėt pradėjo
o Džekas nugramdė sniegą
atsiklaupęs šliaužė rubinų pėdsakus
palikdamas
kažkur sau panosėj
susipykęs su visu sniegu ir varvekliais
burbėjo:
I rather crawl than walk past my past.
2007-02-14,
Klaipėda