Sudužusi naktis

Kitoniškos naktys
ir dvi akimirkos medaus.
Siela ima vėlei degti-
trys žingsniai link bežadės dykumos.
Prabyla vienišas trofėjas,
buvęs briedis kitados.
Akimirkos pievoj blaškosi siuvėjas
ir neranda kam šypseną prisiūt.
Dvi gėlės medinės
ir juokas Saulės dukrų.
Dvi varnos krištolinės
ėmė bijoti sudužt.
Kandys kapoja
likusias milo skiautes,
dvi varnos šlykščiai kvatoja-
kas gi jųjų pasiges?
O ledinės akimirkos bėga,
mėto vienišas rūko snaiges.
Ir vėjas sudaužo naktį,
nespėjusią sudegt
likimo kruvinoj puotoj.
Kandys nusprogsta,
rytas sunoksta ir
varnos baigia sudužt.