Brrr... Aš ir dabar skaitau vieną knygą, kurioje, berods, rašoma, kad jau pasaulyje mirė apie 80 milijardų žmonių, tai tu įsivaizduok, ant ko mes vaikštome...
bet čia juk nuostabu. dažnai klausiu savęs, kodėl skaitantys nupigina "tikruosius perlus"? kodėl?
juk šitaip skamba ir žaismingumo netrūksta.
vienas bet.. va, kažką man primena labai. kažkokį eilėraštį. nežinau net.
o eilės neįvertintos.
Čia jis dabar toks tiesiogiškas eilius ar aš nesupratau? Kadangi nesupratau, todėl ir nepatiko. Gal per daug atvirai išdėstytas, arba kur mintis (galbūt per daug galima įsigilint ir pamanyt apie mirties beprasmybę, tačiau abejoju ar autorius tą turėjo omeny)?
lopšinė :)
savotiškas toks lingavimas, gražu. Gerai, jog meninėm priemonėm apžaidi visuomet siužetą, per spalvą, medžiagą, ritmą, rimą, nuotaiką, etc., o ne tiesmukai refleksuoji tikrovę. Tada skaitytojo kaukolėj, asociacijų lauke įvyksta relaybės ir fantazijos avatarų kontaktas, ko pasekoje skaitytojas trumpam pasijunta, žodžiu gerai pasijunta :) trumpam atsidūręs esthesis užriby
paskutinės dvi strofos, toks jėginis siurrealus klipukas