Tų paukščių akyse mačiau juoką.
Sakvojaže voliojos seni bateliai.
Labai nuotaikinga popietė.
Netikros šypsenos nustelbia net ir lietų.
Net telefono skambutį.
Ją pykina.
Tamsiai ištapyta drobė.
Jau vakar baigėsi tualetinis popierius.
O ir mobiliojo ekranas užgyso.
Trečią valandą nakties prikelta iš miego.
Josios šlepetės dainuoja lietuvių liaudies
dainas
Trimis balsais;
Medžiuose sustingo šalčio grimasa.
„Dangau, mano dangau“ — kuždėjo senolė.
Stalinės lempos alegorija rašomajam
stalui
Gal ir nebūtų išklausyta.
Mes žinojom, kaip jie nemėgo viens kito.
Dabar kiekvienas gali būti poetas.
Ir mineralinio vandens gurkšnelis.
Bet kamštukas negali — jis įpjovė ranką.
„Žulikai! Žulikai! “ — Drebančiu balsu
šaukė žilagalvė nubėgantiems paaugliams.
Trūksta kokybės. O ir garsas ne toks švarus.
Po ledu telefonai neskamba.
Tadas ir Justas kikeno už kampo.
Lango stiklas šalnos išbučiuotas —
Koks nekuklumas! Bet juk šie laikai...
119-tas butas. Kur jūs gyvenate?
Ji bijojo lipti ant scenos. Naivuolė
pavirto susigėdusia mergyte.
Nors lovon ir nepridarė.
Vaškuolė ir toliau žydi.
Nematomais žiedais;
Gražiausi, kokius yra tekę matyti.