Pono Mečislovo literatūros studijos

(iš rinkinio „Gyvieji atmynimai“)

Turiu pripažinti, kad mano pažiūroms, o gal net gyvenimiškųjų ieškojimų, atradimų ir įžvalgų krypčiai didžiausią įtaką padarė pažintis su ponu Mečislovu. Be šios šviesios, charizmatiškos asmenybės negalėčiau įsivaizduoti savo praeities, dabarties ir tuo labiau ateities. Būtent jo pasėta sėkla pateko į mano dar jauno, nesusiformavusio proto purią dirvą ir ten sukerojo, sulapojo, o su laiku išsiskleis. Tebus tai mano duoklė ponui Mečislovui, jo skvarbaus, kasdienybės neįveikto proto triumfui. Tegu ir šis liudijimas apie jo gyvenimą ir darbus paskatina kitus tęsti pono Mečislovo pradėtą triūsą, teįsiamžina šis kuklus ir savo nežinomumu didingas žmogus visos žmonijos kolektyvinėje pasąmonėje, tapdamas mūsų visų dalele, mūsų alter ego!

Su ponu Mečislovu susipažinau tuo mano neramios jaunystės metu, kai teko tarnauti Tarakonyse apylinkės įgaliotiniu. Nenoriu aprašinėti tos mizerijos, kuri dažnai apninka jauną žmogų, jei jis neturi susiformavusio stuburo, gyvenimo tikslo ir neieško jo prasmės, neminėsiu kas nutinka, kai žmogelis jautiesi vienišas. Tepasakysiu tik tiek – vieną dieną pas mane į nuovadą užėjo ponas Mečislovas.

Nepamenu kaip jis tada atrodė, negaliu prikelti savo sąmonėje jo aprėdų vaizdinio, teatmenu, kad jis šypsojo plonomis lūpomis riebiame veide ir, pagrąsęs piršteliu, sakė – nebegerkite degtinės, liksit kiaulė paskutinis, gerkime kartu arbatą te Jūs protą žmonės mato – ir tai man buvo taip netikėta, kad mielai sutikau čia pat atidėti į šalį protokolus ir eiti pas jį puodeliui arbatos.

Patys žinote, kad nuo to laiko aš dažnai lankydavausi pas poną Mečislovą. Man buvo keista girdėti pašaliečių sapaliones apie pederastiją, samogono aparatėlį, masonus, sąmokslus ir taip toliau ir taip toliau. Iš tiesų mes kalbėdavomės apie literatūrą. Aš tuo metu skaitydavau viską, kas tik pakliūdavo po ranka, gi ponas Mečislovas kūrė didingą Literatūros Teoriją, kaip jis vadindavo savo viso gyvenimo darbą. Kartą pasiūlęs padiskutuoti kai kuriomis jo gvildenamomis temomis, ponas Mečislovas taip sudomino mane savaisiais ieškojimais, kad aš visa galva pasinėriau į pinklias žodžio suvokimo, paveikos, išraiškos priemonės ir skambesio, asociatyvumo, socialumo ir t. t. gelmes, katrose ponas Mečislovas nardė kaip riešapelekis, o aš tik mokiausi plaukti šuniuku. Ištisas dienas mudu praleisdavome narpliodami kūrinijos problematiką ir nemeluodamas galiu pasakyti, kad jausdavomės laimingi, svarbūs, nepakartojami, tobulėjantys, šviesėjantys, paliekantys savo indėlį tautos ir žmonijos literatūros istorijos lobynuose.

............... (išplėšti keli puslapiai).........................

................ lovas apie tai rašė kaip apie kūrinijoje privalomąjį masturbatyvinį elementą, kuris pagal Lit. T. yra adekvatus pradžios ir pabaigos vizijai, klaidingai religinėje literatūroje vadinamai alfa ir omega, sansara ir kt. Masturbatyvusis elementas, kaip ta kūrinio nuolat besikartojanti ir jausmiškai-prasmiškai-ritmiškai pakankamai nealternatyviai-identiška dalis, yra jo pradžia ir pabaiga, taigi, ir esmė. Kūrinys pagal Lit. T. privalo tik sudaryti judesio, vyksmo įspūdį, tačiau iš ties niekur nepajudėti, likti tik iliuzija, nerealia realybe. Visa, kas telpa žmoguje ir iš jo išsilieja, taigi, ir kūrinys, vienokia ar kitokia forma yra jame, todėl kūrinio suvokimas jau yra žmoguje ir jis yra teisingas, nepaisant to, skaitė žmogus kūrinį, ar jo neskaitė. Tačiau Lit. T. nedaro tokios nešvankios išvados, kuri pati sau pirštųsi (nota bene! išvada, pasiperšanti pati sau, - ar ne puikus masturbatyvistinės kalbos sanklodos ir žodžio hermafroditiškumo pavyzdys?), t. y. kad skaitymas yra bevertis, nes nieko naujo, ko jau nežinotų, tik nežinotų žinąs žmogus nesužinotų. Priešingai. Pats masturbatyvizmas yra skirtas sužadinti kūrinio suvokimo, jau esančio mumyse, pajautą, taigi, tik įsisąmoninę kad visa kas paremta masturbatyvumu galime pasiekti .................................. (rašalo dėmė)...............................

................. ūrinio analizė leidžia suprasti pono Mečislovo teiginius apie masturbatyvinio elemento ejakuliatyvumą tam tikroje stadijoje. Skirdamas vulgarųjį masturbatyvą literatūroje ir jį kaip reiškinį atmesdamas bei demaskuodamas jo impotenciją, ponas Mečislovas rašė:
„Literatūros nepuošia tokie vulgariojo masturbatyvumo pasireiškimai, kaip pačios masturbacijos aprašymas, nors ne vienas nūdienos rašytojas, jau nekalbant apie taip vadinamos prarastosios kartos literatūros veikėjus, tiesiogiai suvulgarina, nuvertina masturbatyvumą ir suveda jį iki kažkokio nešvankaus, egzhibicionistiškai išaukštintino akto, versdami skaitytoją žvelgti į jų tariamas frikcijas pro padidinamąjį stiklą, o patys alpdami nuo keistai sutapatinto vuaristiškai egzhibicionistinio pasitenkinimo, užmiršdami, kad masturbatyvumo paskirtis yra pajautos sužadinimas, o ne savitikslis, intravertiškas savęs garbinimas. “

Plėtodamas šią temą ponas Mečislovas įrodė, kad vulgarusis masturbatyvumas nėra tiek paveikus, kiek tikrasis, užslėptas masturbatyvumas, ypač su ejakuliatyviniu nepastebimo naratyvo elementu. Tokio masturbatyvumo paveika žymiai stipresnė dėl to, kad, anot pono Mečislovo, kūrinio pradžioje pasireiškęs masturbatyvumas tarsi paruošia skaitytoją kūrinio pajautos intuityviajai nuojautai, po to sekantis užslėptas ejakuliatyvas su naratyviniu elementu palengvina pajautos įsisąmoninimą, tarsi versdamas patikėti iliuzinės kūrinio realybės tikrumu ir įvykio buvimu per ejakuliatyvą, o užbaigiamasis masturbatyvas vėl tarsi apjungia kūrinį į vieną visumą, kad skaitytojas galutinai įsisąmonintų, jog kūriniu nieko nepasakyta, nes nieko nebuvo siekiama pasakyti, tačiau įsiūbuotos kūrinio pajautos, jausmo, suvokimo bangos ilgai nenurims. Pvz. klasikiniame ketureilyje
„Masturbuoju sode tarp rausvų obuolių.
Na kodėl viskas man taip nešvankiai atrodo!?
Nes man regis, kad nuogas guliu
Tarp rausvų obuolių vidur sodo. “
Vulgarus masturbacijos paminėjimas visiškai nublanksta prieš masturbatyvo-naratyvo-užslėpto ejakuliatyvo-jungiamojo masturbatyvo visumos poveikį. Skaitytojas verčiamas kaži ko tikėtis, tačiau nieko lyg ir neįvyksta, tačiau papasakojama įvykio nuojauta, o nuojauta – ta pati realybė.
Nuojautos pajauta ir yra kūrinio tikslas.

...................... (labai pribraukyta).........................

Keli žmonės man yra sakę, kad verčiau eičiau kur ir apturėčiau normalių ilgalaikių lytinių santykių, o tai ne kažin kaip atrodo visos tos draugystės su ponu Mečislovu ir visokių ten dalykų viešas minėjimas. Taip ir padariau. Nuo to laiko vis rečiau eidavau gerti puodelio arbatos ir aptarinėti Literatūros Teorijos, tačiau koks buvo mano nustebimas, kai atsivertęs Storąjį Literatūros Savaitraštį pamačiau lygiai tas pačias teorijas, tačiau spausdinamas ne pono Mečislovo vardu. Esmi didžiai pasipiktinęs, todėl naudojuosi proga ir kreipiuosi į visuomenę:
NELEISKITE PLISTI PLAGIATUI! Tegu niekšingi autoriai prisipažįsta, kad.... pala. Negali būti. Pone Mečislovai? Tai toks dabar Jūsų pseudonimas?!