Kažkas aukcione parduoda naktį

Naktis yra kažkas daugiau už akliną patamsį.
Ne vien šešėlių pravaikštos po prietemų alėją.
Tariu „naktis” ir sąmonėje audžiu užtemimą,
nors iš tikrųjų ji juoda tiek pat, kiek ir šviesi.

Danguj žvaigždynas į šunytį panašus – net amsi.
Kažkam išblykšta kontūrai, kažkas suapvalėja.
Vidurnakčio tyloj visus ramybė gniūžtėm ima
taip pat, kaip ir ramybę ima gniūžtėmis visi.

Naktis yra gyvenimas, nes negali atspėti,
kam koks pavėsis klius – kam beržo, kam pušies, kam klevo...
Nors klius visiems, kai negali atspėti – širdį žnybia –
tarytumei žinodamas pasijunti saugiau.

Nepagailėčiau nieko už beribį laiko skėtį –
jaučiu, kažkas mane naivumo stygom užkankliavo,
tad kilsteliu iš lėto ranką – siūlau amžinybę –
kažkas skaičiuoja lig trijų ir klausia – kas daugiau?