Rašyk
Eilės (78095)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Vis dar sapnuoju košmarus, siaubingiausius savo prisiminimus. Skausmas ir pyktis pabudus, vos suvokiamoje migloje. Klausiu – kaip taip būna? Būna, būna, bet tik man. Aš niekam nepasakoju ką matau ant užmerktų savo vokų, kurie tampa vis sunkesni nuo nemigos. Bijau miegoti, bijau, kad į mano sapną neateitų vėl koks košmaras iš Guobų gatvės. Nusilpusi drebančia ranka bandau sugraibyti savo megztinio sagą, kol galiausia ji nutrūkusi nurieda per kambarį ir dingsta už  juodų užuolaidų. Dar įsigijau viena fobiją, pradėjau bijoti tamsos. Ką aš darysiu žiema, kai naktis ilgos ir juodos, kas bus tada, ar aš vis dar bijosiu miegoti ir drebėsiu apsupta tamsos su savo krintančių snaigių baime.
Pagaliau ryžtuosi nugalėti savo baimę, gana, taip ir išprotėsiu, o gal jau iš... Koks skirtumas, man atrodo, kad jau senei kvankštelėjau nuo nuovargio, o gal kvaila ir taip buvau. Aiii...
Tai ką, ko laukti. Traukiu savo mylimiausią vyšnių sirupo saldumo gėrimą, „Žagarė“. Gal greit tapsiu dar ir alkoholikė. Pamišėlė – alkoholikė ;).
Kodėl taip atsitiko, kodėl aš geriu. Juk viskam yra paaiškinimas, tai ir šiam mano poelgui turi būti paaiškinimas. O jis yra toks: kai aš prisigeriu aš nesapnuoju, visiška tamsa, o kai atsimerkiu jau būna rytas. Tik taip aš galiu sau leisti pailsėti nors vieną karteli per savaitėlę kai išdrįstu imtis tokių drastiškų priemonių.
Čiumpu butelį ir porelę cigarečių. Tada tyliai išsliūkinu iš kambario. Prieškambaryje pasiimu prožektorių, nes ten kur eisiu bus tamsu. Pro duris ir aukštyn laiptais į pastogę,  ten manęs niekas nematys. Nenoriu, kad apie mane pasklistų kalbos, nekenčiu kai mane apkalba, man jau nusibodo klausytis, kad taip negražu ir pla pla pla... Gražu negražu, koks skirtumas aš pati negraži tai ir derinuosi tik su negražumu.
Sunkiausia tamsoje surasti žiebtuvėlį, kuris turėtų būti kažkur ten... Graibau tamsoje beformius daiktus, žibintuvėlio šviesa laksto ant sienų. Aš tikrai žinau kad jis kažkur ten tarp lentų. Velnias nejaugi jis nukrito. Ne jis čia... Išsišiepiu ir tuoj degu savo kancarą. Jėga... Tas Kinietiškas šūdas neveikia. Cigarečių nebus... Bet... Už ta tos bus Žagarytės. Užsiverčiu bonkytę ir geriu kaip vandenį kol nepradeda tirpti liežuvis. Na va jau apsinešiau dar karteli, oplia. Bet ir stipri...  Bet ir saldi. Puse jau nėra. Pasižiūriu, įvertinu situaciją ir kišu bonkikę po besagio megztinio skvernais. Na einu miegučio į savo mielą lovytę.
Labanaktis proteli. Ir žingsniuoju sau laiptais žemyn net pasišokinėdama be jokios baimės nusiversti nuo jų su galimybe ištaškyti savo smegenis ant betoninių laiptų. Kažin kaip atrodytų. Vaizdas:
Rytą kaimynė atidaro duris, o čia visur kraujas ir smegenis gabalais ant sienų, grindų drimba laiptas žemyn kraujo krešuliai ir taškosi. 
Ai man jau kažkaip pačiai bloga, oi jau geriau nereikėjo taip galvoti. Gerai jau praėjo.
Kažkaip nesinori man į ta kambarį eiti ką aš ten veiksiu. Einu į laukutį pasivaikščioti, toks gražus oras. Tyliai, kad kaimynų nepažadinti, tylia...
Praveriu duris į savo laisvę ir sau žingsniuoju į kitą gatvės pusią prie Nemuno, pasėdėsiu. Gėrimėlį užbaigsiu, gal parūkysiu, jai tas daiktas užsidegs.
Man nesvarbu kad mane gali užpulti ir papjauti, ko man bijoti aš jau pusiau lavonas. Vis svarstau, o gal ir visai būtų gerai jei nušokčiau nuo Žalio tilto tiesiai į Nemuną. Kokia graži pabaiga. Aš bandau įsivaizduoti kaip viskas būtų:
Aš atsistoju ant krašto užsimerkiu  jaučiu kaip pirštai atsipalaiduoja ir šaltas metalas slysta man išrankų išvaduodamas mane iš mano kūno ir užbaigdamas paskutinįjį mano sielos gyvenimo ratą.
Bet  taip nedarysiu, nes galimas daiktas, kad nušokus liksiu gyva, ir dar žiauria sulamdyta. Šito tikrai nenorėčiau. Todėl ir nešokų nuo tilto ir nešoksiu, bet norėčiau.
Taigi aš silpna ir... Silpna.
Taip tylu čia prie Nemuno, gera. Aš pradedu mąstyti apie savo gyvenimą. Jis siaubingas, mano gyvenimas. Jis toks kaip ir mano sapnai, košmarai. Gyvenime košmarai ir sapnuose, pati juos sukuriu, pati juo ir sapnuoju, pati jais ir gyvenu. O juk man pavydėjo mano laimės ir meilės, kažin kas man dabar pavydės tokio puikaus gyvenimo.
Bet aš jau pavargau ir noriu miego noriu juodu bereikšmiu savo sapnų.
Labanaktis pasauli su košmarais iki kitos nakties.
2003-06-22 21:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-06-25 01:41
Akiduobė
ash irgi zhiuredavau koshmara guobu gatvej... bet alkoholis tikrai padeda nakti be sapnu praleist...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą