Saulė

Kaip gailiuos, kad tada
Nenubėgau link saulės,
Kai kraujuodama tolo į mišką,
Kur sužeisti žvėrys numiršta vieni.
Aš buvau taip jauna,
Taip jauna ir be galo protinga,
Ir žinojau, kad saulės pavyt negali –
Tokie dėsniai ir jų neišdildyt.
Dar žinojau, kad saulės
Sužeistos būti negali
Ir kad jos niekada nekraujuoja.
O paskui.. – laikas raitės
It skiautė ir sudegė amžiams,
Kaži kaip sugebėjęs
Iškapoti ledų kristalus.
Kai pasilenkiau, jie
Subyrėjo į buvusių karstą
Ir tada pamačiau,
Kaip nedylančių dėsnių takai
Neatpažįstamai medžiais apaugę,
O žolėj pasilikus
Sukrešėjusio kraujo brydė
Mano mirusios saulės...
Angelai du balti
Pakalnutėm tą brydę sodino.
Vienas ėjo dangun, kitas liko take.
Ir tada pasakiau –
Aš nesigailiu žemėj šioj nieko,
Čia ne aš atėjau, čia tik Tu
Mano širdį nešioji.