Marmuriniai laiptai

Ji niekada neturėjo to, ką norėjo turėti. Kitam vaikui, Kristinos vaikystė būtų buvęs kaip pats geriausias sapnas, tačiau Kristei tai buvo didžiausias košmaras. Didžiuliai namai su daug kambarių ir milžiniškais marmuriniais laiptais, didžiulis sodas, baseinas, žaislų kambarys, rūbų spinta, kurios dydis kaip valgomojo, puiki auklė, daug tarnaičių, jokio darželio.. Tačiau ir jokios mamos. Tie patys marmuriniai laiptai. Kristina ant jų atsisėdusi verkdavo labai dažnai, glostydavo jų turėklus. Ir dažnai vengdavo jais lipti.
Kai Kristinai buvo vos 7 metai, jos tėvai labai smarkiai susiginčijo, ir jos mama nieko nelaukusi susikrovė daiktus ir išėjus iš miegamojo pasileido bėgti. Kristės tėtis, Tomas, pasileido paskui jos mamą Aną ir sugriebė jos ranką prie pat laiptų. Ana traukė ranką iš Tomo gniaužtų, tačiau šis nenorėjo jos paleisti. Jie vėl susiriejo. Kristina pribėgo prie jų ir bandė juos išskirti, tačiau staiga ją pastūmė tėvas, ši apsisuko ir atsitrenkė į mamą, kuri nukrito laiptais žemyn.. Ir tai buvo viskas. Galas. Kristinai tada neberūpėjo nei žaislai, nei rūbai, nei auklės, nei sodo rožės. Niekas.
Kristina ir vėl pabunda iš gilaus miego. Dabar jai jau 18 metų, ji lanko prestižinį Amerikos universitetą, turi puikų darbą, pamotę ir vis dar tiek pat rūbų, tarnaičių ir pinigų. Mergina kaip ir kiekvieną rytą apsivelka chalatą, atitraukia sunkias užuolaidas ir pabučiuoja mamos nuotrauką rėmelyje. Ji jos nepamiršo ir iki šiol. Į duris kažkas pabeldžia.
- Prašom, - apsimiegojusiu balsu taria Kristina.
- Labas rytas, mieloji, - tai perdėtas mandagumas - jos pamotė, - kaip miegojai, namų saule?
- Puikiai, Ana.. - taip. Jos taip pat vardas Ana. Kaip ir mamos. Dėl to Kristinai labai skaudu.
- Ateik, sėskis, - pakviečia pamotė Kristiną, - noriu su tavimi pasikalbėti.
Kristina atsisėda, ir Ana pradeda:
- Klausyk, žinau, kad nors ir praėjo šitiek metų, tu vis negali susitaikyti su mamos mirtimi. Bet taip jau atsitiko, Kriste. Laiko neatsuksi atgal, neprikelsi mamos. Taip jau suklostė jos likimas. Ir mes su tavo tėčiu visiškai nenorime, kad tu ir toliau jaustumeisi kalta dėl jos mirties. Na ir kas, kad tu ten pasimaišei? Tai tėčiui nereikėjo tavęs stumti. Tomas ją labai myli, ir tikiu, kad tebemyli ir dabar. Aš tavo tėtį labai myliu ir man šiek tiek skaudu, tačiau aš jus suprantu, - šįkart Ana šnekėjo kaip niekad nuoširdžiai, - todėl mes norime, kad tu daugiau niekada nebeverktum, ir jei reikia, mes parduosim šitą namą ir nusipirksim kitą, kad tik apie tai tiek daug negalvotum.
- Ne, - griežtai tarė Kristė, - kad ir kaip norėčiau visą tai užmiršti, man nepadės niekas. Beto, čia vis dar tvyro mamos kvapas, jos šypsena regiu visur. Ir žinau, kad ir bet kur kraustyčiausi, man nebus gerai.
- Kaip tik tu nori, Kristina, - pamotė atsistojo, - o dabar eik pusryčiauti. Greta paruošė puikius pusryčius, - ir išėjo.