Rašyk
Eilės (77282)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Edas Austworkas Edas Austworkas

Pasaka-pakasa. 5 dalis

Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose


V dalis

- Kur dingo Poncys?
- A Poncijus?
- Aha...
- Nežinau. Chui znaet, chui i vijasnit.
- Gal i tava tiesa.
- A ko tu čia peizėji?
- Šiaip...
- Tai va...
- Nu...
- Tai aš i saka...
- Aš irgi saka tą patį...
- Ką čia kalbat po langais. Vaikas mūna miega!
- Tava vaikų aš vakar užtrūčijau!
- Juokis juokis, lodoriau. Negausi pietų... i vakarieniu! Ot tadu tai pažiūrėsma kap ką trūčysi, lodoriau!
- Ko čia stojies, moč! Ja pašūtyl!
- Nu nu, žinau aš tava šutkas...
- ...
- ...
- ... jo...
Visi nutilo. Apsiniaukė. Pradėjo lyti. Pakilo vėjas. Linko medžiai ir šiaušėsi krūmai.
- Kas pabezdėjo?
Tyla.
- Dar kartą klausiu, kas pabezdėjo?
Dar tylesnė tyla.
- Paskutinį kartą klausiu - kas pa-bez-dė-jo!
Jau norėjo rėkti, kai išgirdo atsakymą:
- Aš! O tau kas darbo! Duosiu tau per galvą kibiru ir kvit! Nerėkauk čia, pusdurni!
Tyla išsiskėtus tupėjo gal pusę valandos. Įkliuvusieji stengėsi kvėpuoti kaip įmanoma tyliau - dusdami ir mėlynuodami, šnopuodami kaip šernai. Bet pikčiausia buvo, kad abu čia atsirado taip pat, taigi negalėjo vienas iš kito pasityčioti.
Pats pagalvok, skaitytojau, ar rugių lauke įkritęs į šulinį jaustumeisi didvyriu ir patriotu? Aš taip nemanau. O kadangi laiko apleistus miestelius visada mėgau, tai ir pasakoju apie vieną iš jų.
Tokiuose miesteliuose viena kas juda yra žmonės. Ir tai, labai lėtai, retai ir tingiai, kaip apkvaitę tarakonai. Toks miestelis yra Vilnius. Šį miesteliūkštį dar vadina sostine. Čia renkasi visi intelektualai, inteligentai ir kiti prasidedantys iš „intel“. Visi gražiai apsirengę („gražiai“ kaip kas išmano) ir kalba taip, kaip skaitė užsienio etiketėse. Čia visi stengiasi būti kuo labiau užsiėmę ir susirūpinę ateitimi (jei ne savo, tai tėvynės) ir vaikščioja iš vieno miestelio galo į kitą. O kadangi miestelis nemažas, taip vaikščiodami jie gerokai užtrunka, o grįžę namo giriasi: „esu labai užimtas žmogus, nes gyvenu ir dirbu sostinėje“. Didžiuojasi tie kurie ten patenka, pažemintais jaučiasi tie kurie iki Vilniaus nenusigauna. O juk maža kas gali pastoti kelią sostinėn: kas iš bado nudvesia, kas nebeišlaikęs vienatvės grįžta namo, ką apšvarina klajojantis žydas, o kas įkrenta į šulinį rugių lauke, kaip pavyzdžiui Poncijus Lakūnas.
- Tai gal, sakau, solidarizuojamės?
- Bandom... – numykė šulinio kampe susirietęs nepažįstamasis.
- Bandom, - nepatenkintas pamėgdžiojo Poncijus, - ne aš vienas šuliny! Nekiurksok kampe, o kelkis ir padėk! A žinai, kiek dabar tokių kaip mes nuskendo besiginčydami šuliniuose?
- Ne.
- Daug. Ogi labai daug. Ir vis daugėja. O ką darysi, kai visas kaimas šitaip nuskęs?
- Nieko.
- Ot! Per tokius kaip tu ir atsitinka nelaimės! Pasilenk, aš ant tavęs užlipsiu, o paskui duosiu tau ranką ir tave ištrauksiu... gal...
- Pasilenkiau.
Poncijus pakėlė koją, tamsoje ieškodamas nugaros, bet neradęs, nuvirto.
- Pajuokavau. Nepasilenksiu, - nusijuokė nepažįstamas, - nėra durnių!
- Paikšius! Žinai kur aš per tave įdribau? Į purvą! Duok ranką!
- Ką aš žinau kur ta tavo ranka, - nusijuokė nepažįstamasis, kurio vardas bus... tarkime, Vincas Kudirka.
- Duok ranką! – užbaubė Poncijus, netekęs kantrybės.
- Kur tu! – dar garsiau sužviegė Vincas Kudirka, - čia labai tamsu, aš nematau! Be to aš lenkas!
- Ar taip sunku ranką paduot!?
- Nerėk! Man galvą skauda!
- Iš kokio tu miesto?
- Iš Vilnios...
- Aaaa... tai viskas aišku. Lenkojevščina...
- Ar jau radai mano ranką?
Poncijus nebetvėrė, išlipo iš šulinio pats ir apsidairė. Karieta stovėjo savo vietoj, arkliai taip pat. Bet vežikas Gediminas dingo.
- Gediminai! Kur tu! Gal užmigai! – atsisėsdamas karieton nusikvatojo Poncijus, - mes taip niekada nenuvažiuosim iki Vilniaus! Gal į šulinį įkritai? Joptvajmatj! – Poncijus garsiai užtrenkė dureles ir patogiai atsilošė. „Gal pačiam nuvažiavus? “ – pagalvojo Lakūnas susiraukdamas – „bet nemoku gi aš arklių varyt, kaip nuvažiuosiu? Tiek jau to, palauksiu. Gal pamiegot? “. Taip pagalvojęs, jis gražiai susirietė ant siaurų karietos sėdynaičių ir užmigo saldžiu, sausu ir tvankiu dienos miegu, kaip tikras XIX amžiaus inteligentas.
Sapne jį aplankė Chūlė Bedantevičienė. Kalbėjo ji graudžiai ir verksmingai. Kalbėjo apie savo kūrybą ir apie tai, kaip jai sunku kurti tokiomis baisiomis gyvenimo sąlygomis. „Gal kokį rubliuką lyšną turi, Ponciuk! “ – ūbavo Chūlė raudamasi skarelę nuo galvos. Galų gale ji sprogo kaip bomba, aptaškydama Poncijų kažkokia užsienietiška šaltiena.
- Kelkitės, ponas! – žadino vežikas Gediminas šaukštu daužydamas Poncijui per galvą, - jūs rėkiate! Atsibuskite!
- Aš nerėkiu! Aš tik garsiai mąstau! – pašokęs nuo suolelio Poncijus pasitrynė galvą, - iš kur tokį kietą šaukštą ištraukei? Kiba iš peklos?
- Kaip pirštu į akį! – nustebo Gediminas, - tikrai iš peklos traukiau šitą šaukštą.
- Eik eik! – išpūtė akis šeimininkas, - meluoji?
Vežikas papurtė galvą.
Ilgai netrukę, jie nuriedėjo Vilniun - kaip toj dainoj...
2007-02-06 12:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-06 14:41
ATIA
Kam tie keiksmažodžiai, nesuprantu?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-02-06 12:56
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
„Chūj znajyt“ reikia rašyti: „chui znaet“.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą