Klajonės. Traukinys. Agnija.

Yra didelės naktys, ir nėra manęs.
Seniai nuplaukė žuvys į prieplauką.
Dideli laivai ir maži laivai
skambina prisikėlimo giesmę.
Tylėkit: manęs nėra žuvų akyse,
ir kriauklėse aidi senas prisiminimas:
uostas, vanduo, žuvų akyse mano meilė
(A. Škėma)


I.

Aš dažnai žiūriu į aplinkinius. Išlaikau savotišką atstumą nuo jų. Jie nekreipia dėmesio, jog kartais spoksau į juos lyg pro padidinamąjį stiklą, jų akys keistai spindi. Jų bendravimas tarpusavyje kažkoks monotoniškas, tarytum kalbėtųsi su pačiu savimi. Supanašėjimas. O kas pagrobė jų išorinį individualumą? Sienos, nudažytos klaikiai ryškia geltona spalva ir nukabinėtos nuobodžiomis Boticelli reprodukcijomis? Taip, paveikslai kartais atgyja, atrodo, kad ochra teka it upelis to vyriškio plaukuose. Jų diskusijų nesuprantu – masiškas murmesys, zyzimas. Ausyse pasilieka keturios tūkstantosios sekundės aido. Darosi sunku net kvėpuoti, nes oras sklidinas darnos griovėjų – garso bangų. Pasijuntu esąs kurčias. Šimtai lūpų juda, plaka it rimbai vergus liežuviai. Aš nieko nesuprantu, tik matau ir girdžiu. Ir nebegirdžiu vientisumo.
Sutelkiu žvilgsnį į grindis. Mes vaikštom ant šachmatų lentos, dažnai net nesusivokiame ar atitinkamas ėjimas yra galimas. „Viskas yra įmanoma“, bet nuo šio posakio atgrasinti esti gausybė priemonių. Šiandien užlipau ant balto ir ant juodo langelių iškart – taip negalima. Šachas. Stoviu. Pasirodo, kad nesu toks vienas – netoli stoviniuoja Ieva. Dabar ji žiūri į kitus tokiu pat žvilgsniu, lyg žiūrėtų mano akimis. Šneka taip pat – mintyse. Apima velniškai stiprus noras pasikalbėti. Ji graži. Mintis apsupa absurdo auglys, lėtai išveblena, jog nesu reikalingas. Simbiozė. Ir tikrai, prie Ievos prieina jos draugė, abi nuslenka kiek atokiau ir, sprendžiant iš kalbėjimo manieros bei aristokratiškai preciziškų rankos mostų, šneka subtilia tema. Aidas, aš jį matau. Kažkas numušė mano figūrą nuo lentos. Pradėjau svyruoti: ar nėra eruditas paprasčiausias kvailys, jei nesugeba susikalbėti, bendrauti su aplinka, su menkesnio intelekto žmonėmis? Aš nesu eruditas, aš esu kvailys. Štai taip. Aplinka ima tai, kas jai reikalinga, kitko nepaliečia. Jai dažnai būtina sukurpti ginčą, beprasmiškumu baisesnį už agresijos energiją. Tai savotiškai žavi. Per kelias minutes galime pamatyti atvirkštinę evoliucijos eigą: protas ir jo galimybės kažkur išgaruoja, sapiens keičia erectus. Kartais dar pereinama iš erectus į habilis, tik jau ne visai sėslų. Kiekvieną kumštelėjimą palydi vis didesnis Absurdo juokas, persmelkiantis visus koridorius.
Ir dabar nežinau ar turėčiau jaustis vienišas – juk man save dovanoja tavo balso aidas. Boticelli jau skundžiasi triukšmu, niekas nežiūri į jo reprodukcijas. Na, aš kartais dirsteliu, bet neslepiu, jog man jos nepatinka.
Žinau, kad jei šią savaitę nesusitiksiu su savo moterimi, neištversiu. Aš ne gyvulys, galiu sutramdyti savo instinktus, bet absoliutus vienišumas naikinas visas ląsteles. Mano klyksmai balkone vasarą ir vonioje žiemą randa tik kelią atgal, kaimynai prie mano priepuolių įpratę. Mane baugina kartais pasireiškiantis pastabumas, analitiniai sugebėjimai. Nujaučiu ne kokią baigtį, nes pamačiau kuriam kampe slepiasi dėsningumas: išsiliejanti aistra, geismas proporcingas laukimo kančių stiprumui... Bet argi blogai? Turiu galimybę gyventi ne patį gyvenimą, o jo metaforą. Kai sulaukiu Agnijos traukinių stotyje, nuo tos akimirkos, laikas trumpam sustoja, pasineria į amžinybės versmę. Kambaryje, skendinčiame bučiniuose, tiksėjimas nutyla, dingsta visi ant rankų užsegti laikrodžiai. Jie nebegali išmatuoti laiko, jų mechanizmai suirzę, nes neteko galios. Mūsų aistra yra pašaipa rodyklėms. Kai lūpos išsausėjo, aš persižegnojau. Ji to nesuprato, gal ir nenorėjo suprasti, tik nežymiai nusišypsojo ir atnešė šaukštelį medaus.
— Kam tepi, jei pati nulaižysi? – paklausiau.
Aš mažai kalbėdavau.
Agnija užsimerkė ir priartėjo. Per arti. Eilinį kartą pasidaviau, aš norėjau visad pasiduoti. Kiekvienas kvadratinis (ne kubinis – mes nelendam į vienas kito erdves) centimetras prigludo prie surastos simetrijos, išskyrus kelias išimtis. XX nėra XY ir nebus. Bent kol aš gyvas. Po to nors ir šimpanzės su išvystytu artikuliavimo sindromu. Praėjo pusvalandis, toks kurčias, kaip ir jo žingsniai. Tik lengvas alsavimas, sofos patiesalo šlamesys ir įkyrus sekundės verksmas priminė, kad nesame apkurtę. Agnija atsitraukė nuo manęs, visą laiką žiūrėjo man į akis, kol aš paklausiau:
— Apie ką mąstai?
— Noriu arbatos.
— Turiu tik juodos, – sumurmėjau. — Bet žinai, kad teks pačiai pasidaryti, aš tik sau vergas.
— Tada apsieisiu ir be jos, – atsakė vis dar besišypsodama. Tikėjausi, kad ji pyks dėl mano pareiškimo.
Mane beveik visur supa reprodukcijos, tik vienas paveikslas, mamos rankomis tapytas, kabo jos miegamajame. Dabar į mane akylai spokso Van Gogo tulpės. Jas vimdo ir jų žiedai liejasi į vientisą masę, pūva ruduojantys stiebai, lapai. Nebematau žiedų, stačiakampė erdvė užtvindyta violetiniu, žydru, raudonu, gelsvu chaosu.
— Aš spėju, kad jei šiąnakt nieko daugiau čia nebūtų... – išgirdau Agniją garsiai mąstant, o Van Gogui kažkas nupjovė ausį. Ar už tai? — Jei niekas negrįžtų, aš pasiduočiau pagundai. Aš susigundyčiau... Supranti?
— Man keista apie tai kalbėti, net galvoti.
— Keista, bet realu.
Ji teisi. Bet aš nesu gyvulys.
— Ar žinai, kuo skiriasi žmogus nuo kitų žinduolių? Juk studijuoji veterinariją.
— Žmogus kalba...
— Jis daug ką daro, bet yra pagrindinis skirtumas, kartais neleidžiantis mums sužvėrėti. Sugebėjimas pasipriešinti instinktams.
— Kaip? – nesuprato.
— Žiūrėk, aplink žmonės žudosi – nugali prigimtinį savisaugos instinktą ir štai religijos tarnai – ne visi, bet dauguma – nugali tą instinktą. Suprask, aš to nesiekiu.
— Tikiu, – atsiduso.
Mes daug kalbėjomės ir tingiai bei nerangiai sviete, glūdinčiame už lango, šliaužiojo naktis, kuri vėl paniro į Lilit paskolintą dvokiantį liūną. Galiausiai pargriuvo. Lilit, padėk! Padėk atsistoti – ir užsnūdo. Padėk vogti sapnus, paimk tą juodą maišą.
Mudu laukėm vidurnakčio, o po to nutarėm miegoti mano kambary. Aš – ant grindų, o ji mano lovoje. Mama neturėtų pykti dėl viešnios. Prieš atsigulant dar kartą pažiūrėjau į tamsą, ginkluotą pjautuvu ir kvėpuojančią ryškiais dujų kamuolėliais. Džiaugiausi ne vien dėl moters prieš mane, bet ir todėl, jog dabar dar ne žiema. Niekas ryte neras sušalusio nakties kūno – jo tiesiog nebebus.

II.

Mama taip ir negrįžo, reiškia grįš tik poryt. Išjungęs šviesą, išgirdau Agniją bešnabždant „Tėve mūsų“, paklausiau, ką ji daro.
— Amen... – persižegnojo. — Meldžiausi už mudu.
— Kodėl? – kvailesnių klausimų man niekad nėra kilę.
— Įprotis. Bent jau panašu.
Kiek patylėjusi, paklausė:
— Tau ten nešalta?
— Ne.
— Nenori ateiti... – tyliai sukrizeno. — Nenori užlipti pas mane?
— Juk sakiau...
— Aš ir nenoriu tavęs į tokį paversti...
Galvojau apie ją, jos grakštų kūną ir švelnią odą, bet daugiausiai apie akis, apie vienintelį veidrodį, kuriuo pasitikiu. Net ir dabar ten buvau – tas aš, pasislėpęs savo kiaute nuo kitų, kartais nuo savęs, kad kentėčiau. Kad būtų lengviau meluoti, lengviau pakelti sąžinės priekaištus, iškęsti moralės šermenis. Už save ir kitus, nes salėje lieku vienas ir jokios reikšmės ar šablonišką nekrologą sakydamas paspringsiu, užsikosėsiu, ar išvis nutilsiu pamiršęs tekstą. Kad kentėčiau nuo visko, bet ne nuo vienišumo. Ir ne nuo vienatvės – iš jos išspaudžiu jau visą naudą, jau per ilgai rinkau šukes. Galiausiai pasipiktinęs veltui iššvaistytu laiku, palieku tą patį moderniai anti-estetišką koliažą ant kilimėlio už durų. Kam nors reikia? Aš vienas, amputuotas nuo kitų. Nebuvau piktybiškas. Svarstau, ar aš čia savanoriškai, ar lemtis padirbo parašą. Kada tai įvyko? Kada vėl įvyks? Chronologinė betvarkė. Nuo kada pažįstu Agniją? Ar tai svarbu?
Ji pliumptelėjo ant čiužinio, puolė mane glamonėti. Aš sustingau – į mane žiopsojo angelas. Sparnuotas, stikline aureole. Aureolė sueižėjusi, bet dar kabo virš galvos it karūnėlė. Agnija, tavo sargas – jis akylai mane stebi! Kodėl jis neapakęs? O gal jis nieko nemato, tik šiaip gąsdina? Gal. Aš nežinau, kas ką paėmė, ar aš ją, ar ji mane... Norėjau apmirti užliejusios ekstazės apsupty, bet juslės pasiliko: įkyriai dilgino magnolijų žiedų kvapas, tas nuolatinis kūkčiojimas, žliumbimas... Agnija tyliai miegojo prisiglaudusi prie manęs. Angelas verkė, ji išdūrė jam akis ar aš? Karūnėlę kažkas pavogė. Tamsa atsimerkus – to jis nesuvokė. Atleisk, bet aš vis dar neprisiimu kaltės, aš nedrįstu. Negraudink manęs, tai beprasmiška. Eik lauk, ji atsisakė tavęs, aš atsisakau tavęs už ją. Eik lauk, eik! Dink! Prapulk!
Ir jis dingo. Paprašiau ir pakluso – tai nustebino. Tada ir užmigau su šypsena. Retas svečias. Galvoje sukasi beprasmiškas dialogas, išprovokuotas Kupidono. Ne viduramžiai dabar, įsigyk ką nors tobulesnio. Tavo strėlės, jos kreivos ir bukos. Ir prakeiksmus palik čigonėms, gal parodys tau kaip reikia jais naudotis.
Pusę nakties jaučiausi vienišas, pusę nakties, kai mes nemiegojom, buvom per arti vienas kito. Mes dingom, likau tik aš arba tik ji. Stengiausi suvokti, ką jaučia mano Siamo dvynė. Kambario spalvos kraujavo, dar viena vaidilutė išdavė ugnį. Po visų dejonių, ji prisisliuogė prie mano kairės ausies ir pašnibždėjo:
— Amor omnia vincit.
  Supratau tik tai, kad žodžiai lotyniški.
— Ką tai reiškia?
— Nežinau, lotynų vadovėlyje kažkas buvo užrašęs.
— Meluoji.
— Taip, – pabučiavo. — Nesakau to, ko nesuprasčiau.
— Tai..?
— Sužinosi, bet ne iš manęs. Iš savęs.
Savaitgalis praėjo nuobodžiai, tačiau Agnijai patiko. Jos norai iš lėto grūdo mane į šešias sieneles, klaustrofobiškai pildė kubelio erdvę. Supratau, kad esu lošimo kauliuke. Iškrito šeši – atvirai pasikalbėkim, kad man pasidarytų ramiau, kad nebedrebėtų rankos. Iškrito vienas – Agnija šokteli į sienelę su taškeliu. Iškrito vienas! Kas jį metė? „Aš! “ – tūžmingai sutiksėjo. Rodyklių kerštas. Matau sieną, bet joje nieko nėra, tik aidas, beprotiškas minčių klyksmo aidas užvaldė it sirenų giesmės, sudaužė sveiką protą, sutrupino mano sąmonę į povandeninius akmenis. Aš nemoku plaukti. Nualpau, ar tik dabar alpstu? Nualpau.
Agnija mane purtė.
— Kelkis! Kelkis! – ir vis purtė. Susmukau prie laiptinės. Sušiugždėjo plastikinis maišas su jos daiktais. Atsipeikėjau.
— Kas tau?
— Man viskas gerai...
— Meluoji!
— Sau meluoju, tau – ne, – sunkiai šnekėjau, balsas neteko daug decibelų. — Kartais apalpstu, nieko tokio.
Nenorėjau jos išlydėti, nenorėjau atsisveikinti. Mes apsikabinom, net nesibučiavom. Rangėsi, ėjo bėgiai, žmonės, Agnija – išvažiavo jie, o traukinys stovėjo įsikabinęs į peizažą. Geležinkelio koloritas. Amor omnia vincit, vis dėl to pasakei, ką tai reiškia. Vici mea. Gal ne dabar, bet greit, greit. O dabar ilgai būsiu koks buvau... Agnija! Tu nesakei kada ir kaip. Tik paprašei, kad laukčiau. Tyliai ir atsargiai palydėjau akimis traukinį it ekvilibristę, balansuojančią į rytus ir vakarus.

III.

Ir laukiau. Kas man liko? Vėl Boticelli, vėl Van Gogas, o dar ir Monet nutapytos skirtingų spalvų dangaus marškos. Žiūriu į Monet drobę, matau, kaip ji priešinasi pastariesiems, kaip liejasi aliejiniai dažai. Gražus siurrealizmas. Spalvos, jų per daug. Nebeatskiriu jų, jaučiu lėtėjančią kraujo tėkmę, spalvų pulsavimą, žongliravimą tinklainėje. Kodėl mane supa tiek daug spalvų? Ir tie nebylūs klausimai visad lieka nebyliais.
Vėl šachmatų partijos, bet aš atsisakau žaisti, atsisakau figūrėlės. Tai nesavarankiškas žaidimas... Atrodo, kad Agnija dingo. Bet jos ir nėra čia! Ji stovinčiame traukinyje, stovinčiame nežinia kur. Regiu vizijų pasaulį, jame – sukritusius žmones. Ar taip jau buvo? Kas nors ką nors sakė? Ką?! Kodėl tie paveikslai kabo aplink mane? Aplinkoje tokia meno prisisunkusi aura, bet jos negaliu įsileisti į save. Ambrozijos atsargos baigėsi.
Aš bėgau į vietą, kurioje beveik niekad nebūdavau – į stotį. Laukiu Agnijos. Tūkstantį nepažįstamų veidų keičia tūkstantis atbaidančių. Nepažįstami traukiniai, nepažįstamas aidas, daug trumpesnis, beveik nedirginantis ausų. Nepažįstamas, svetimas oras, prisotintas anglies dioksido, bet juo lengviau kvėpuoti. Ima kosulys, slenka vis platėjantys šešėliai, panašūs į saulės laikrodžius. Iš paskutinio traukinio eina virtinė kelnių, džinsų, įvairiaspalvių ir įvairaus ilgio sijonų. Gražiai susirikiuoja lyg alaviniai kareivėliai. Alavas kenkia žmogaus organizmui. Eilinės nėra. Nėra! Generolo irgi, visi lygūs, panašūs į bandą. Juos apima masinė psichozė, lyg sprogimo banga nubloškia į visas puses, besaugančius savo lagaminus, maišus, krepšius, kitas talpas bevertei materijai kimšti. Į visas puses, į savo erdves pasislėpti. Agnijos nėra! Apima toks kvaitulys, ne miegas, bet toks panašus. Vaizdas dingsta iš fokusavimo taško. Temsta, bet per greit. Prisimenu tuos gerus atsitikimus, tas gražias dienas. Ir noriu šaukti, šaukti! Bet žandikauliai atrofavę nuo nuolatinio tylėjimo, balsas nustojo vystytis. Prasižioju ir – tyla. Pagaliau ji mane surado. Pamiršau savo balsą, jis pamiršo mane. Tie geri dalykai vos neprivertė gyventi, pritrūko tiek mažai, bet tokio svarbaus. Mėnuli, užmerk man akis... Prisiminiau beviltišką laiškelį, kažkada parašytą tame koridoriuje. Aš net nežinau, kam jis skirtas, kas yra adresatas. Tai bereikšmis riksmas bendravimo absurdui. Tai – kreipimasis, apeliavimas į tavo nuoširdumą. Tegul tai bus juokinga ir kvailai, tegul... O aš taip norėjau nustoti egzistuoti ir... Pajusti, išsiaiškinti žodžio „gyventi“ prasmę ir reikšmę ne iš žodyno. Taip velniškai norėjau gyventi.

IV.

Pesliai pašiurpusiomis plunksnomis, tačiau ramiomis ir godžiomis akimis dėbsojo į kūną.
— Jis dar gyvas? Dar kvėpuoja?
Krito aštriabriauniai lašai, smigo it varvekliai – lėtai, palikdami žaizdas sustingusioje, sudribusioje nugaros masėje. Jie žino, kad jei kūnas ir atsikeltų, ilgai neištvertų jų spaudimo, pasiduotų jiems. Ir pesliai nemoka skaityti, tik baugiai karksi.

„Taip, tu žinai. Kartkartėmis man nusišypsai, net jei aš nežiūriu į tave. Seniau galvojau, kad tavo mestas žvilgsnis turi reikšmę, tačiau pastebėjau, jog tavo akys, kad ir į ką žiūrėtų, spindi vienodai skvarbiai. Tu žinai, kad jei aš nebūčiau paskendęs savyje, jei nebūčiau drovus, apkabinčiau tave. Ir tu mane atstumtum. Gal... “

— Nebekvėpuoja.
— Lyja tik ant mūsų?
— Visur. Jis greit pradės pūti...
—... o kai supūs...
Pesliai išnešiojo visus audinius, mėsą nudraskė nuo kaulų. Plėšrūnai. Liko tik dalis stuburo ir šonkauliai. Širdį apkapojo žvitriais snapais bent keli, juos supykino. Įprasta mityba. Šaligatvis pasiims likučius, įtrauks viską į požemį. Ir ten nieko neatsitiks, bet jei gražiai paprašytum erozijos... Siela išeitų ieškoti naujo rikio.



2006-11-08,
Klaipėda