Paskutinis vienkiemio gyventojas

Vakarėjant lietus garsiai žvangina pieno bidonus,
lyg varpus skardinius, nutrenktus palei taką į tvartą,
dalgiui badantys gelstančią kriaušę dagiai neįdomūs-
ašmenų pabučiavimą atkištas skruostas ištvertų.

Senio sieloj nelyg geležinėje lovoj- Vaikystė,
neskalbtais patalais akmenėjančias kojas pridengus,
spinduliams pro šiaurinį langelį nelemta atklysti-
auštant juodvarnių laivas užgriozdino plaukiantį dangų.

Per dienas vežimėlyje traukia sudžiūvusią „Primą“,
atsigulti į žemę neleistų sėdynės spyruoklės-
Invalidas pasaulis nežino kas senį kankina:
ach, išpūsk, kad ir „Formulę 1“ - tau galima juoktis!