Pasaka-pakasa. 4 dalis

Chūlė įnirtingai rašė. Karštas rašalas liejosi ant riebaluotų popieriaus lapų ir jos veido, kuris nelyginant džiovinta slyva kabojo virš stalo ir raukėsi raukėsi raukėsi...
Savo kamaros duris ji užrėmė tuščia bačka. Bet nusilpęs jos vyras nei tuščios nebegalėjo pastumti, mat negavo valgyti jau nuo vakar (lietuviui tai labai ilgas laiko tarpas) taigi į darbą jį išsivedė jauni ir linksmi kareivukai, kurie taip pat labai linksmai ir jaunatviškai spardė jo užpakalį, kad net smegenys pro ausis varvėjo.
- Ty gdė rabotajėš? – paklausė vienas mandagesnis kareivukas, trenkdamas per kuprą grėbliu, - gdė rabotajėš, padonak?!
Linskmai tekštelėjęs veideliu į balą, Chūlės vyrelis apsiramino ir leidosi tempiamas kur pakliuvo. Vilko jį per žvyrą, akmenis, žoles, šaknis ir kelmus - kol ant pakaušio beliko trys plaukai ir dvi ausys vietoj nosies. Atitempę prie kažkokių durų, linksmieji kareivukai lengvai paspardė, apspjaudė ir palinkėję sėkmės, nuėjo.
Buvo ankstus rytas. Petras Brokalyviškis išgirdęs triukšmą, pravėrė duris. Apsidairęs, bet nieko savo kieme nepamatęs, žengė žingsnį priekin ir už kažko užkliuvęs, parvirto.
- Kad tave kur! Kas čia dabar? – riktelėjo Petras, sukišdamas nosį kažkam į tą vietą kur nepatogu sakyt. Netekęs kvapo, Petras Brokalyviškis iš visų jėgų šoko atgal, bet paslydęs, dar kartą smeigė nosį į tą kvapnų kampelį kažkieno subinėj, užspringdamas sodriu ir visa užgožiančiu tvaiku įkyriai besiveržiančiu burnon.
- Aaaa! – sušuko prabudęs svečias, - ką darai?
Petras net pašoko, išgirdęs pažįstamą balsą.
- Jonai? Čia tu, Jonai?
Miške sukaukė vėjas, mūkė karvės prisisunkusios pieno. O svečias tylėjo įsmeigęs veidą į purviną balą ir jau nebeburbuliavo. Petras pasijuto labai vienišas. Iškėlė galvą į dangų ir sustaugė.

Dėdė Dziabas, ištiesęs klišas kojas, rymojo papuvusiame krėsle, rūkė užsienietišką taboką, užversdamas akis pūtė dūmus ir mėgavosi lengvu vėjeliu, kartkartėmis užsukančiu į verandą. Pasijutęs tikru kaimo inteligentu, užsimetė koją ant kojos, užvertė galvą ir garsiai atsiduso, kaip matė darant savo tėvą, kai tas grįžęs po darbo, krisdavo fotelin ir ilgai taip sėdėdavo. Dabar taip pat elgėsi ir dėdė Dziabas, prisiminęs vaikystę. Dar labiau išsidrėbė krėsle... tik staiga kažkas už nugaros girgžtelėjo. Dziabas pašoko kaip persigandęs zuikis, metė taboką pro langą, pribėgo prie durų ir atsitupė, nuduodamas neva taisąs kėdę. Tai atėjo žentas. Paniekinamai nužvelgė prie kėdės susirietusį uošvį, nusisuko ir tarė:
- Tai vėl rūkei verandoj?
- Ką? – perdžiuvusia gerkle bandė išsisukti Dziabas.
- Rūkei verandoj?
- Kada? –  iš to strioko uošviui vos širdis pro užpakalį neiškrito.
- Kada? Kada... dabar! Užuodžiu taboką, uošvi! Aš ne toks paikas! Užuodžiu… - atsisukdamas pagrąsė pirštu žentas, sūriai šypteldamas, - oi užuodžiu!
- Nežinau ką tu užuodi, bet aš jokio taboko nerūkiau, - sustenėjo uošvis tikrindamas neva atsipalaidavusį varžtą.
- Baik tą kėdę trūčyt! Nusibodai! – surėkė žentas, trenkdamas čiabatu per stalą. Uošvis baisingai krūptelėjo, bet nedrįsdamas pakelti akių, toliau knibinėjo kėdę, kuri ne tik nebuvo lūžusi, bet buvo dar tvirtesnė nei jis pats. Galų gale žentas nebeiškentęs, metė čiabatą uošviui į galvą ir keikdamasis išėjo iš verandos. Iš to susijaudinimo dėdė Dziabas nuvirto po kėde.